Zitos Sodeikienės paveikslas „Berlyno siena“

Tapytoja, grafikė, knygų iliustruotoja, poetė Zita Sodeikienė gimė 1934 m. Lietuvoje, Jurbarke. 1944–1949 m. gyveno Vokietijoje, Bavarijoje, nuo 1949 m. – JAV, Čikagoje. 1958 m. Čikagos meno institute (Art Institute of Chicago, IL) baigė taikomosios dailės, 1972 m. – tapybos ir grafikos studijas. Piešia, tapo, iliustruoja knygas, kuria koliažo ir aplikacine technika. Į grupines parodas įsitraukusi 1962 m., nuolat dalyvauja lietuvių, amerikiečių, taip pat tarptautinėse parodose, individualias parodas surengė JAV, Kanadoje, Taivane, Lietuvoje. 1988 m. apdovanota JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija, yra konkursinės parodos „Išeivijos kelias“ (2006) laureatė. Z. Sodeikienės kūrybai būdingi filosofiniai žmonijos istorijos bei nūdienių procesų apmąstymai, reiškiami sudėtinga simbolika, paslaptingais įvaizdžiais, turinčiais grotesko, fantastikos, siurrealizmo elementų. Tarp žinomiausių dailininkės kūrinių – „Paminklas XX amžiui“, kurį dailininkė eksponavo individualioje parodoje 2007 m. Lietuvių dailės muziejuje Lemonte.

 

Tačiau labiausiai Z. Sodeikienę išgarsino „Berlyno siena“ – didžiulis (2,5×25 m) 1982–1983 m. nutapytas paveikslas, kurį menininkė ruošėsi sudeginti, bet po Berlyno sienos griuvimo padovanojo Lietuvos dailės muziejui, kur jis buvo eksponuotas individualioje dailininkės parodoje 1990 m. (taip pat – Čiurlionio galerijoje Čikagoje 1983 m. ir Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose 2007 m.).

 

„Šio paveikslo sumanymui akstiną davė ta gėdos siena, atkirtusi vieną miesto dalį nuo kitos, bet Zitos vaizduotėje vėl išėjusi iš lokalizuoto taško į platesnius horizontus, apimančius pačią negerovių gelmę, glūdinčią žmogaus asmenyje ir išsiliejančia per visą Žemės rutulį. […] Čia gėris yra trapus (vienadienės peteliškės įvaizdyje), kuri priviliota įskrenda į sienomis aptvertą kalėjimą, pamato kanibališkus jo gyventojų polinkius ir miršta, nepajėgus išvysti laisvės ar meilės prošvaisčių. […] Žuvusi peteliškė vis dėlto pajėgė pagimdyti palikuonį, gražų, riebų vikšrą, kuris pratęs jos būtį kitai kartai. Bet ta būtis, deja, kaip užburtame rate vėl eis tuo pačiu kryžiaus keliu, kaip ir ankstesnioji. […]“ Taip apie šį įspūdingą tapybos kūrinį rašė Algimantas Kezys (Draugas, 1989 05 13).

 

 

Julija Mušinskienė

​

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt