Vytautas Kašuba (1915–1997). Nematyti piešiniai
2016 m. rugsėjo 6 – 2017 m. kovo 1 d.
Paroda parodoje
Pirmą kartą Vytauto Kašubos piešiniai buvo eksponuoti 2015 m. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje surengtoje parodoje, minint skulptoriaus gimimo šimtmetį. Nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. piešinius galima pamatyti Prano Domšaičio galerijoje. Eksponuojami Vytauto Kašubos skulptūros ekspozicijoje „Žmogaus misterija“ „parodos parodoje“ principu, piešiniai atskleidžia kūrybos procesą, ilgas kompozicijų ir apimčių prasmines bei menines studijas.
Vytautas Kašuba (1915–1997) gerai pažįstamas kaip neeilinio talento, autentiško stiliaus skulptorius, kurio gabumai išryškėjo labai anksti. Dailininkas nuėjo ilgą ir tikslingą kūrėjo kelią. Jis skaudžiai išgyveno Tėvynės netektį, patyrė išėjūno dalią, kurią suvokė kaip visuotiną XX a. civilizacijos plėtros pasekmę. Visą gyvenimą dailininkas išliko Lietuvos patriotas, sukūrė daug darbų istorijos tema, tarp jų – medalių ir paminklų projektų, iš kurių reikšmingiausias – 1996 m. Vilniuje pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. V. Kašubos gulbės giesmė – jo sukurtos ir Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje eksponuojamos monumentalios reljefų sienos. Šie kūriniai išaukštino skulptorių kaip vieną ryškiausių egzodo dailininkų, įkūnijusių lietuvių dailėje beveik neliestą išeivio, klajūno, tremtinio, keleivio tematiką, kurią plėtojo lietuvių poetai, susirūpinę individo egzistencija XX a. ir prabilę apie tautos lemties apmąstymus.
Kaip ir kiti skulptoriai, V. Kašuba buvo geras piešėjas. Jis išsiskyrė tuo, kad anksti suvokė žmogaus kūno anatomiją, kurią turėtų žinoti kiekvienas dailininkas. Ne raumenų, kaulų išsidėstymą, o jų veikimą judant. Jis dar jaunystėje išstudijavo du dailininkams tinkamus anatomijos atlasus ir galėjo iš atminties piešti arba neklysdamas modeliuoti iš molio bet kokį žmogaus figūros judesį. Piešinys V. Kašubai buvo ne matytos formos fiksavimas, o kompozicijos bei apimčių prasminė ir meninė studija. Jis pradėdavo kurti skulptūrą tik tuomet, kai piešiniuose jau buvo išgryninta plastinė sumanymo raiška: ne vien apimtys, bet ir jų būsena erdvėje. Skulptoriaus kompozicijos buvo tampriai susietos su idėjos realizavimo medžiaga, todėl jo piešiniams taikytinas „studijos“ terminas.
Artėdamas prie septyniasdešimties metų slenksčio, dailininkas plastines formos raiškos ir koncepcijos problemas pradėjo intensyviai spręsti piešiniuose. Prieš išvykdamas į Italiją, 1983 m. V. Kašuba netikėtai sužinojo, kad serga nepagydoma kraujo liga – piktybine anemija. Galvodamas apie mažiau varginantį darbą, jis atsidėjo piešimui. Atsiminimuose dailininkas pasakojo, kad anksčiau piešdavo tuomet, kai susiruošus dirbti prireikdavo kontūrų apybraižos: „Šį kartą piešinius bandžiau užbaigti, išryškinti jų formalinę pusę, spręsti ir kompozicines problemas.“ Daugiausia piešė moteris, nes, skulptoriaus nuomone, jos neturi tiek daug raumenų kaip vyrai, vadinasi, jų anatominė struktūra yra apvalesnė ir kūno formos labiau apibendrintos.
Po kelių mėnesių susikaupė apie 80 piešinių. Pagal juos V. Kašuba per tris mėnesius nulipdė 45 naujus reljefus su 146 figūrėlėmis – tai buvo trys didelės reljefų sienos: „Diena iš dienos“, „Kelionė“ ir „Būties kelionė“ (diptikas). Piešiniuose dailininkas gvildeno kompozicijos problemas. Pagrindiniu leitmotyvu pasirinko moterų figūras, „nes jų kūnai atliepia alegorinę simbolinę mintį. Juose matau ne lytį ar moteriškumą, bet gaivališką žemišką jėgą, tinkamą mano tematikai.“ Šiuose V. Kašubos žodžiuose slypi gili mintis, sietina su Marijos Gimbutienės idėjomis, jos baltiškojo dvasinio paveldo tyrinėjimais apie archetipinius mūsų kultūros vaizdinius.
1983–1986 m. sukurti reljefų sienų piešiniai sudaro pagrindinę parodos dalį. Kiti primena apie dailininko gvildentą Lietuvos istorijos temą, moters kūno studijas, vyrų ir moterų figūrų erdvėje meninius tyrinėjimus ir portretų kūrimą.
Dr. Nijolė Tumėnienė
Liepų g. 33, LT-92145 Klaipėda
Tel. +370 46 410 412
domsaicio.galerija@lndm.lt
