Vizualiųjų menų tekstai. 2024 (1). Gintaras modernioje Lietuvoje: paveldas ir dabartis

„Vizualiųjų menų tekstai“ yra naujas tęstinis leidinys, skirtas meno, istorijos ir vizualiosios kultūros tyrinėjimams. Šį recenzuojamą žurnalą nuo 2024 m. kasmet leidžia Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM), siekdamas praturtinti mūsų žinias ir supratimą apie vizualųjį meną platesniame Lietuvos ir pasaulio kultūros kontekste.

 

„Vizualiųjų menų tekstuose“ daugiausia dėmesio bus skiriama teminiams klausimams, nagrinėjantiems dailės, dizaino, istorinių naratyvų ir šiuolaikinių kultūrinių kontekstų sąsajas. Kiekvienas numeris apjungs tyrimus, kurie prisideda prie vizualiojo meno tyrimų, susijusių su Lietuvos ir pasaulio kultūros istorija, raida ir interpretacijomis. Žurnalu siekiame skatinti tarpdisciplininį dialogą ir mokslinius mainus vizualiojo meno ir istorijos sankirtos klausimais. „Vizualiųjų menų tekstai“ siekia tapti svarbiu šaltiniu visiems, kurie domisi menų studijomis ir praktika, muziejų kuratoryste ir kultūros istorija tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

Pirmajame leidinio numeryje „Gintaras modernioje Lietuvoje: paveldas ir dabartis“ nagrinėjami aktualūs gintaro funkcionavimo ir interpretavimo aspektai įvairiais moderniosios Lietuvos laikotarpiais nuo 1918 m. iki šių dienų. Aptariamas gintaras prezidento Antano Smetonos ir kitų valstybinių institucijų atstovų reprezentacinėse dovanose XX a. 3–4 dešimtmečiais, gilinamasi į pajūrio žmonių verslus bei jų ištakas, ypač gintaro rinkimo ir apdirbimo tradiciją. Atskleidžiama, kaip kuriantis nepriklausomai Lietuvai suformuota gintaro savasties simbolinė reikšmė su kitais lietuviškumo ženklais vėliau Lietuvos išeivių buvo perkelta ir už Atlanto, ten puoselėta lietuviška kultūra, stiprintas tautinis identitetas.

 

Gintaro pramonė buvo vystoma ir sovietmečiu. Viename iš straipsnių nagrinėjami tuo metu gaminti suvenyrai su gintaru, kurie buvo skirti ne tik atminimui, dovanoti, bet pirmiausia atliko propagandinę funkciją. Sovietų Lietuvoje režimas propaguotas per įvairias medijas, tarp jų ir suvenyrinę produkciją. Tačiau šalia masinės propagandinės produkcijos gamintojų kūrė ir profesionalūs juvelyrai. Vienas tokių buvo Feliksas Daukantas, kuris modernizuodamas XX a. II pusės Lietuvos gintaro juvelyriką rėmėsi Bauhauzo mokyklos principais bei skandinavų juvelyrikos tradicija. Pagrindiniais kūrybos kriterijais tapo dirbinio funkcionalumas, formų paprastumas, medžiagų natūralumas. Nagrinėjamas ir gintaro panaudojimas metalo dailininkų kūryboje bei jo sugrąžinimo į profesionaliąją dailę reiškinys, stebimas nuo XX a. 10 dešimtmečio pabaigos iki pastarųjų metų. Viename iš straipsnių gintaras tiriamas kaip natūralus išteklius bei jo vaidmuo formuojant nacionalinį identitetą ir tapatumą mūsų dienomis bei kontekstualizavimą tarptautiniame lauke.

 

 

Sudarytoja Sigita Bagužaitė-Talačkienė

Tekstų autoriai: Ingrida Jakubavičienė, Sigita Bagužaitė-Talačkienė, Giedrė Milerytė-Japertienė,  Skaidrė Urbonienė, Rasa Dargužaitė, Gražina Gurnevičiūtė, Pillė Veljataga, Mantas Lesauskas

Redaktorių kolegija: Arūnas Gelūnas (pirmininkas),  Algė Andriulytė,  Jurga Bagdzevičienė, Giedrius Gulbinas,  Lolita Jablonskienė,  Jolita Liškevičienė, Jurgita Ludavičienė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Margarita Matulytė

Redaktorė Laura Patiomkinaitė-Čeikė

Vertėja  Albina Strunga

Serijos dizainerė Edita Namajūnienė

Leidėjas Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2024

Spaustuvė UAB „Petro ofsetas“

182 psl.

Tiražas 250

23×17 cm

 

 

Leidinį įsigyti kviečiame čia: https://shop.lndm.lt/naujienos/vizualiuju-menu-tekstai-2024-1-

Dėl leidinio įsigijimo ir siuntimo į užsienį prašome susisiekti el. paštu leidyba@lndm.lt