Viktoras Petravičius. Kūrybos koordinatės

2016 m. gegužės 12–rugsėjo 4 d.

Ši jubiliejinė personalinė V. Petravičiaus paroda – jau šešta Lietuvoje. Be Lietuvos muziejuose saugomų ankstesnėse parodose dominavusių dailininko kūrinių, stengtasi parodyti kuo daugiau žiūrovams nematytų, privačiuose rinkiniuose esančių ir atskiriems asmenims autoriaus dovanotų dailininko darbų (eksponuojama per 90 kūrinių).

 

Viktoro Petravičiaus (1906–1989) kūryba – viena iškiliausių XX a. lietuvių grafikos viršūnių. Dailininkas savitai įkūnijo tarpukario lietuvių dailei iškilusį siekį ilgaamžių liaudies kūrybos tradicijų dirvoje ugdyti naują, laiko dvasią išreiškiantį meną. Šios nuostatos formavosi Petravičiui dar besimokant Kauno meno mokyklos Adomo Galdiko vadovaujamoje grafikos studijoje. Galdikas skatino mokinių atvirumą Vakarų dailės naujovėms, diegė modernėjančią liaudies kūrybos meniškumo sampratą.

 

Ankstyviesiems Petravičiaus, kaip ir jo bendramokslių, estampams būdinga lietuviško kaimo tematika, daugeliui iš vaikystės gerai pažįstami valstiečių darbo vaizdai. Meno mokykloje jaunuoliui nesisekė akademinis piešimas iš natūros, jis, kaip ne kartą yra užsiminęs, norėjo kurti tik jam žinomus, savo pasaulius. Baigus mokyklą iš tų jam atsiveriančių pasaulių į jo grafiką įžengė keista senių eisena, šventinius vainikus iškėlusių moterų ir trimituojančių bernų eitynės. Šis ritmiškos sąrangos motyvas ir vėliau kartosis Petravičiaus kūryboje. Veržlus jaunuolis tęsti studijų išvyko į Paryžių. Tuo metu jis, kaip vėliau pats sakė, jautėsi nebe mokinys, o laisvas kūrėjas, „turintis savo liniją“. Paryžiuje dar labiau išryškėjo savitas grafiko braižas, sugrubinto piešinio autentika, o spontaniška vaizduotės raiška sutapo su Paryžiaus mokyklos (École de Paris) dailėje įvairiausiais pavidalais gyvuojančio ekspresionizmo ir modernistinės jo atšakos – primityvizmo – stilistika. Paryžiaus laikotarpiu Petravičius sukūrė savo žymiausius tarpukario kūrinius – lietuvių liaudies pasakų „Gulbė, karaliaus pati“ (1937) ir „Marti iš jaujos“ (1938) iliustracijas, iš karto užėmusias reikšmingą vietą Lietuvos knygos meno raidoje. Knygą „Gulbė karaliaus pati“, pasiūlius pačiam autoriui, rūpestingai išleido garbi bibliofilų draugija „XXVII knygos mėgėjai“ ir kartu su kitais savo leidiniais eksponavo Tarptautinėje meno ir technikos parodoje, surengtoje 1937 m. Paryžiuje. Knyga pelnė parodos Didįjį prizą spaudos meno kategorijoje.

 

Tautosakoje – giliausios prigimtinės Petravičiaus kūrybos šaknys. Abiejuose iliustracijų cikluose pasakos forma plėtojama vyro ir moters meilės, santuokos tema. Nepaprastų vedybų motyvą, pasakojimą apie stebuklingą toteminės kilmės ar tiesiog antgamtišką žmoną papildo vėlesniais laikais atsiradęs turinys. „Marčioje iš jaujos“ kristalizavosi Petravičiui būdingas tvarus pasąmoninis pagoniškos ir krikščioniškos kultūros sandų junginys, sakralinis santykis su pasauliu, lėmęs nepakartojamą gaivališkos dailininko kūrybos savitumą bei jėgą. Simboliniai Petravičiaus iliustracijų vaizdiniai remiasi kultūriniais archetipais. Jis pirmasis lietuvių grafikoje taip galingai pajudino archajišką nacionalinės kultūros klodą, intuityviai kūrė mitologinės atminties gaivinamus žmogaus ir gamtos bendrumo vaizdus. Pirmykštį pasaulėvaizdį primena paslaptinga ritualinė jo kūrinių nuotaika, bemaž panteistinis pasaulio suvokimas, atvira erotika.

 

Ketvirtame–septintame dešimtmetyje Petravičius iliustravo ir lietuvių rašytojų Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Fausto Kiršos, Liūnės Janušytės, Balio Sruogos, Antano Rūko knygas. Sukūrė viršelius trims Kazio Bradūno poezijos rinkiniams. Kai kurios iliustracijos paženklintos Petravičiui būdinga ekspresionistine maniera. L. Janušytės satyrinio romano „Korektūros klaida“ iliustracijos įdomios tuo, kad pavaizduoti romano veikėjai yra tuomet Paryžiuje gyvenę jauni lietuvių menininkai – Paulius Augius-Augustinavičius, V. Petravičius, Juozas Miltinis ir, žinoma, pati L. Janušytė. Kaip romano tekste, taip ir iliustracijose netrūksta humoro, komizmo, satyros blyksnių, o tai labai reta Petravičiaus grafikoje.

 

Antrasis pasaulinis karas ir tai, kad jam baigiantis teko pasitraukti iš Lietuvos, sujaukė Petravičiaus gyvenimo ir kūrybos planus. Atsidūręs Vakarų Vokietijoje, jis skausmingai išgyveno gimtinės netektį. Vaizdavo klaidžios pabėgėlių kelionės akimirkas ir, pasitelkęs romantiškus tautos istorijos, folkloro įvaizdžius, krikščioniškus simbolius, šlovino gimtąją žemę, apgailėjo jos tragišką likimą. Jo kūrybą tuomet maitino ir lyriški prisiminimai, ir nykūs tremties įspūdžiai.

 

Šio laikotarpio Petravičiaus grafikoje gilėjo takoskyra tarp tiesioginio tikrovės fiksavimo ir pakilios poetinės vizijos. Ilgėdamasis pastovumo ir namų židinio šilumos, dailininkas yra pavaizdavęs kelias buitines pabėgėlių kasdienybės scenas. Kai kurie padrikos kompozicijos, nervingo chaotiško štricho linoraižiniai, regis, perteikė autoriaus sutrikimą ir neviltį. Tikra dvasine atgaiva jam tapo Gražinos Krivickienės sudaryto ir 1948 m. Breisgau Freiburge išleisto lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos. Vieux Chants Lituaniens“ iliustravimas. Palyginti su ankstesnėmis pasakų iliustracijomis, kito moters ir vyro santykis, jų veiklos ir bendravimo sritys. Tarpukariu pirmiausia tai buvo prigimtinio instinkto valdoma erotinė sfera, o veikiant skaudžioms epochos pervartoms itin svarbus tapo visuomenės gyvenimo ir kovų laukas.

 

1949 m. Petravičius su šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje. Jam, kaip ir daugeliui lietuvių emigrantų, nelengva buvo įsikurti svetimoje žemėje. Teko imtis įvairių fizinių darbų, nebelikdavo laiko kūrybai. Tik šeštame dešimtmetyje Petravičius gavo dailininko profesijai artimesnį dizainerio darbą keliose Čikagos vitražo studijose, sukūrė ir mozaikų religine tematika. Dažniausiai tai buvo užsakomieji, nemažą paklausą turintys kūriniai. 1961 m. po ilgo tylėjimo pirmoje už Atlanto surengtoje personalinėje parodoje Petravičius prabilo kontrastinga juodų ir baltų dėmių, suplokštintų formų kalba. Nutolo karo metų išgyvenimai, nuslopo netekčių sukeltas sielvartas.

 

Ilgainiui kisdama ir atsinaujindama plastinės formos požiūriu, Petravičiaus grafika iš esmės yra vientisa. Moters ir vyro priešprieša, jų amžino ryšio, meilės idėja, moters kaip vaisingumo ir motinystės simbolis persmelkia įvairių siužetų ir laikotarpių dailininko kūrinius, atsiveria tautinėmis ir universaliomis reikšmėmis. Variacijos ir savotiški atskirų motyvų „montažai“ tapo svarbiais Petravičiaus kompoziciniais principais. Mišrią jo spalvintų estampų atlikimo techniką netikslu vadinti monotipija, nes tai nėra vienetiniai atspaudai.

 

1978 m. Petravičiai įsigijo nedidelę sodybą Union Pier vietovėje Mičigano valstijoje. Išsikėlęs iš Čikagos, atitolęs nuo varginančio didmiesčio, atsidūręs gamtos prieglobstyje, aštuntą dešimtį einantis dailininkas patyrė didžiulį kūrybinį pakilimą. Ant Mičigano ežero krantų jis apgyvendino baltų dievus, toteminius galvijus ir paukščius. Didelio, dažniausiai vertikalaus formato, monumentalios tektonikos, daugiabalsės ir daugiareikšmės kompozicijos, įkūnijančios nuolatinį vitališką vyksmą, erdvės ir laiko beribiškumą, lėmė aštunto ir ypač devinto dešimtmečio Petravičiaus kūrybos dvasią. Ilgainiui jo estampuose įsitvirtino spalvos. Vyravo neryškūs, skaidrūs tonai. Aštunto dešimtmečio pradžioje atsirado ekspresyvios šiurkštoko paviršiaus skulptūros, sukurtos iš betono ir medžio, įsirėžiančios į erdvę aštriu kampuotu siluetu, dažnai – kaip ir grafika – polichrominės.

 

Ši jubiliejinė personalinė Petravičiaus paroda – jau šešta Lietuvoje. Be Lietuvos muziejuose saugomų ankstesnėse parodose dominavusių dailininko kūrinių, šį kartą pagal galimybes stengtasi parodyti kuo daugiau žiūrovams nematytų, privačiuose rinkiniuose esančių ir atskiriems asmenims autoriaus dovanotų dailininko darbų

 

Parodos rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Kultūros Taryba, UAB „Ekspobalta“

​

A. Goštauto g. 1, LT-01104 Vilnius
Tel. +370 5 261 6764
kasiulio.muziejus@lndm.lt