Vieno kūrinio istorija

Ludoviko Liparinio „Mieganti bakchantė“

Italų tapytojas Lodovikas Liparinis (Lodovico Lipparini) 1800 m. gimė Bolonijoje. 1822 m. persikėlė į Veneciją, ten mokėsi pas neoklasicizmo stiliaus atstovą, istorinių ir religinių paveikslų tapytoją Teodorą Matejinį, vedė savo mokytojo dukterį Aną. 1831 m. L. Liparinis tapo Venecijos dailės akademijos piešimo profesoriumi, o 1848 m. buvo paskirtas tos pačios akademijos tapybos profesoriumi. L. Liparinis buvo produktyvus dailininkas – istorinių kompozicijų tapytojas ir populiarus portretistas. Tarp jo klientų buvo Napoleono sesuo Elisa, daug Venecijos aristokratijos ir buržuazijos atstovų. Dailininko žmona Ana Matejini taip pat buvo profesionali dailininkė, peizažų tapytoja.

 

Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomame paveiksle L. Liparinis pavaizdavo bakchantę – kuriamųjų gamtos jėgų, vynuogių, vyndarystės ir ekstazės dievo Bakcho pasekėją ir neatsiejamą jo palydos narę. Dailėje bakchantės dažniausiai buvo vaizduojamos šokančios ekstazės šokį, mušančios ritmą rankiniu būgneliu. L. Liparinis bakchantę nutapė miegančią, tarsi iš nuovargio užsnūdusią po ką tik pasibaigusio siautulingo šokio. Bakchantė guli ant rusvo kailio – būtino jos aprangos elemento Bakchui skirtų apeigų metu. Ant žemės padėti kiti bakchantės atributai – būgnelis, vynuogių kekės, gėrimo ragas. Galvą puošia vijoklių vainikas – dar vienas charakteringas bakchančių išvaizdos elementas.

Parengė dailėtyrininkė Dalia Tarandaitė