Vidas Pinkevičius (1949–2012). Tapyba

2019 m. birželio 4 d. – liepos 15 d.

Vidas Pinkevičius gimė 1949 m. lapkričio 9 d. Gruzdžių miestelyje, Šiaulių rajone. 1968–1973 m. studijavo freską-mozaiką Vilniaus valstybiniame dailės institute pas profesorę Sofiją Veiverytę. 1973 m. atvyko gyventi į Klaipėdą, pradėjo pedagoginį darbą ir visą gyvenimą Adomo Brako dailės mokykloje dėstė tapybą. Dailininkas mirė 2012 m. balandžio 12 d. Klaipėdoje.

 

V. Pinkevičius nuo pirmųjų dienų Klaipėdoje aktyviai įsijungė į miesto meninį gyvenimą. Klaipėdiečiai dar atsimena garsiąją vaikų kavinę „Du gaideliai“ M. Mažvydo alėjoje, prie kurios stovėdavo eilės norinčių papietauti su vaikais ir kurios sienas puošė kartu su monumentalistu tapytoju Juozu Vosyliumi sukurtos freskos (privatizavus pastatą, freskos buvo uždažytos). Mažėjant užsakymų sieninei tapybai, dailininkas perėjo prie molbertinės tapybos. V. Pinkevičius buvo surengęs per 50 personalinių parodų, jo darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos, JAV, Olandijos, Rusijos, Vokietijos, Švedijos, kitų šalių kolekcininkai.

 

V. Pinkevičiaus kūrybos palikimą, kurį sudaro šimtų šimtai drobių, piešinių ir eskizų, saugo dailininko našlė, grafikė Felicija Kačenauskaitė-Pinkevičienė. Buvęs vienu ryškiausių Klaipėdos menininkų, V. Pinkevičius pasižymėjo neįtikėtinu darbštumu. Pasak F. Kačenauskaitės-Pinkevičienės, „su juo buvo taip ramu, toks kasdienis ritmas – darbo diena ar sekmadienis, lietus ar sniegas, šaltis ar kaitra.“ Kūryba V. Pinkevičiui buvo ir džiaugsmas, ir kančia, ir išsilaisvinimas. Nuolatinis darbas, uždaras gyvenimo būdas, apsiribojęs namais, mokykla ir dirbtuve, profesinis sąžiningumas davė išskirtinį rezultatą. Kolegos jį juokais vadindavo dirbtuvės kaliniu, tapybos atsiskyrėliu, gyvenimo asketu ar dailės misionieriumi. Jo stulbinantis darbštumas, piešinio raiška ir spalvos jėga kėlė pagarbų susižavėjimą. Pasak tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus, V. Pinkevičius „tarnavo Tapybai, lyg ištikimas riteris. Nesimetė į eksperimentus ir todėl neprarado mokyklos, meistrystės. Atkakliai siekė aukščiausio rezultato, padarė viską, kad maksimaliai išskleistų savo talentą“.

 

Viename interviu 2009 m. dailininkas teigė: „Menotyrininkai, kurie labai mėgsta viską sudėlioti į stalčiukus, priskiria mane ekspresionistams. Galbūt tai tiesa, bet yra ir šiek tiek siurrealizmo. Man labai patinka Nyderlandų siurrealistai, Boschas. Ir iš gyvenimo pajautų tai ateina. Aš, prieš stodamas prie molberto, nusipaišau daug piešinių, pailsiu, ir vakare jau žinau, kokį eskizą krapštysiu rytojaus rytą. Nesu visa apmąstantis, labiau pasineriu į neišvengiamą būseną.“

 

Parodoje  eksponuojami V. Pinkevičiaus peizažai ir kompozicijos, nutapytos paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir mūsų amžiaus pradžioje. Šis laikotarpis dažnai vadinamas geriausiu tapytojo periodu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad drobėse neįmanoma išnarplioti tankiai „suaustų“ potėpių raizginių, pamatyti ir išjausti paslėptųjų sluoksnių, atsekti, kas slypi ir skleidžiasi juose. Ekspresyvi, formų ir spalvų požiūriu kartais drastiška V. Pinkevičiaus tapyba – Klaipėdos, jos apylinkių, Žemaitijos miestelių vaizdai, žydinčios pievos, kasdieniame gyvenime  besisukantis žmogus – kalba apie būtį, kurioje greta vienatvės ir liūdesio visada yra viltis ir tikėjimas.

 

Parodos kuratorė  Kristina Jokubavičienė

 

​

L. Rėzos g. 3, LT-93101 Juodkrantė
+370 469 53 323, +370 46 410 412
pamario.galerija@lndm.lt