Ekspozicija „XVI–XIX a. Vakarų Europos dailė“

Vakarų Europos tapyba

 

XVII a. viduryje LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos pasistatyti rūmai garsėjo ne tik puošniais interjerais, bet ir čia sukaupta Vakarų Europos dailės kolekcija. Deja, rūmų klestėjimas truko neilgai. XVII a. karų metu rūmai buvo nuniokoti, kolekcijos išblaškytos. 

 

Nuo 1996 m. restauruotoje Radvilų rūmų dalyje eksponuojamos Lietuvos dailės muziejuje sukauptos užsienio šalių dailės kolekcijos. Vakarų Europos dailė užima didžiąją nuolatinės ekspozicijos dalį. 2015 m. pradžioje atidarytoje naujoje Vakarų Europos dailės ekspozicijoje rodomi 138 tapybos ir 57 grafikos darbai, ekspoziciją papildo skulptūros bei taikomosios dailės kūriniai.

 

Lietuvos dailės muziejaus Vakarų Europos dailės rinkinio pagrindą sudaro kūriniai, dovanoti XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvos dvarininkų, tarp kurių buvo aistringų kolekcininkų, viešiems Vilniaus rinkiniams – Vilniaus meno muziejaus draugijai ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Rinkinį papildė kūriniai, pirkti ir dovanoti pokario ir vėlesniais metais. Šiuo metu Lietuvos dailės muziejuje saugoma per 300 paveikslų, atspindinčių Vakarų Europos dailės mokyklų įvairovę, jos stilių kaitą nuo gotikos ir renesanso iki romantizmo ir realizmo. 

 

Seniausi kūriniai – XV a. prancūzų meistrų nutapyti gotikinio altoriaus sparnai, vaizduojantys Švč. Mergelę Mariją ir šv. Joną Evangelistą, ir XVI a. Vokietijoje ir Centrinėje Europoje sukurtos skulptūros „Šv. Martynas“ ir „Nukryžiavimas“. 

 

Rinkinyje yra vertingų XVI a. pab.–XVII a. pradžios manieristinės stilistikos paveikslų. Jų autoriai – Nyderlandų dailininkai Bartolomėjus Sprangeris (1546–1611) ir Kornelis van Harlemas (1562–1638), italas Marčelas Venustis (1512/15–1579).

 

Daug XVII–XVIII a. flamandų, olandų, vokiečių, italų, austrų, ispanų ir prancūzų baroko tapybos pavyzdžių. Iš žymesnių autorių paminėtini flamandai Abrahamas Jansenas (1575–1632), Janas van Bukhorstas (apie 1604–1668), Adrianas van Utrechtas (1599–1652), Kornelis Mahiu (1613–1689), olandai Meindertas Hobema (1638–1709), Dirkas van Bergenas (apie 1645–1690), Abrahamas Hondijus (apie 1625–1691), italai Antonijus Belučis (1654–1726), Džovanis Gizolfis (1623–1683), Domenikas Brandis (1683–1736), ispanai Fransiskas Chimenesas (1598–1670) ir Chuanas Risis (1600–1681), austras Johanas Michaelis Rotmajeris (1654–1730), prancūzas Žakas Stela (1596–1657).

 

XVIII a. viduryje išryškėjusios klasicizmo dailės tendencijos būdingos italų Džovanio Paolo Paninio (1691–1765), Džambatistos Basio (1784–1852) kūriniams. XVIII a. antros pusės–XIX a. pradžios klasicizmo dailei Lietuvos dailės muziejaus kolekcijoje atstovauja prancūzo Žano Loreno Monjė (1743/44–1808), vokiečio Karlo Kristijano Fogelio fon Fogelšteino (1788–1868), italo Lodoviko Liparinio (1800–1856) darbai. Akademizmo, romantizmo ir realizmo bruožai pastebimi XIX a. antros pusės dailininkų – vokiečio Franco Defrėgerio (1835–1921), ispano Ramono Tusketso Mainjono (1837–1904), belgo Ferdinando Mariniuso (1808–1890), iš Rytprūsių kilusio Karlo Šereso (1833–1923) – darbuose.

 

Parengė Dalia Tarandaitė

 

Vakarų Europos meistrų grafika

 

Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Užsienio šalių grafikos kolekcija – viena didžiausių, vertingiausių ir išsamiausių Lietuvoje. Joje atsispindi bendroji šios dailės rūšies raida, svarbiausios europinės mokyklos, yra pristatytos daugelio iškiliausių grafikos kūrėjų asmenybės. Ekspozicijoje rodoma tik nedidelė muziejuje saugomos senosios grafikos kolekcijos dalis – išskirtiniai, vertingiausi grafikos kūriniai, dalis jų eksponuojami pirmą kartą.

 

XV a. pab.–XVI a. vokiečių ir Nyderlandų graviūros meistrai to meto meno kontekste išsiskyrė temų naujumu, aukštu profesiniu atlikimo lygiu, menine meistryste, rafinuotu, išlavintu skoniu. Nedidukai Martino Šongauerio (1448–1491) ir jo tėvynainio Albrechto Diurerio (1471–1528) grafikos darbai skleidžia humanistines vertybes, darnos ir harmonijos ilgesį. Dramatiškais juodos ir baltos spalvų sąskambiais graviūrose „Kristaus gimimas“, „Mažas žirgas“, „Adomas ir Ieva“, „Šv. Eustachijus (Šv. Hubertas)“ prasiveržia maištinga Renesanso dvasia. Garsaus XVI a. pradžios Nyderlandų menininko Luko van Leideno (apie 1494–1533) raižiniai pagal biblines scenas – „Šv. Pauliaus atsivertimas kelyje į Damaską“, „Šv. Marijos Magdalietės šokis“ – užburia meistriška plonyte piešinio linija, išmoninga scenine kompozicija, personažų įvairove, subtilia šviesokaita.

 

XVII a. manierizmo bruožų rasime flamandų grafikos mokyklos atstovų Scheltės Adamso Bolsverto (1586–1659), Pauliaus Pontijaus (1603–1658) grafinėse tėvynainio Peterio Paulio Rubenso (1577–1640) tapytų paveikslų interpretacijose – „Zuzana ir seniai“, „Švč. Mergelė su Kūdikiu prie šaltinio“, „Šv. Rokas“. Teatrališko barokinio portreto estetikos bruožais išsiskiria Piterio de Jodės (1604/6–1674), Vilemo Hondijaus (apie 1597– apie 1660) ir kitų gildijos dailininkų grafinė kūryba, reprodukuojanti taurius, aristokratiško tipo Antonio van Deiko (1599–1641) teptuko sukurtus menininkų portretus. Be ryškesnių portretuojamojo charakterio briaunų atskleidimo, ryškaus realizmo, portretinėje grafikoje meistriškai perteikta toninė van Deiko kūrybos maniera, žavesį keliantis apčiuopiamas medžiagiškumas.

 

Neoklasicizmo epochos grafiką kūrė prancūzų kilmės raižytojas Žakas Filipas Leba (1707–1783), sukūręs didelę raižinių, iliustravusių 1758 m. albumą „Gražiausių Graikijos statinių griuvėsiai“, seriją. Jis yra sukūręs kompozicijų pagal garsaus Flandrijos dailininko Davido II Tenierso (1610–1690) paveikslus, pasižyminčių spalvingu buitiškumu, siužetiškumu („Flamadų šventės“, „Karo negandos“). Tarp italų meistrų išsiskiria neoklasicizmo kanono grafikos kūrėjas Džovanis Batista Piranezis (1720–1778), nenuilstantis Romos architektūros grožio dainius, miesto peizažo meistras Bernardas Belotas, dar vadinamas Kanaletu (1721–1780), pagarsėjęs realistiniais Centrinės Europos miestų – Dresdeno, Varšuvos bei Vienos – vaizdais-vedutomis, bei Luidžis Rosinis (1790–1857). Kaip ir Piranezis, Rosinis savo kūrybai rinkosi antikinės romėniškos architektūros siužetus, vaizdavo amžinąjį miestą ir jo apylinkes, tačiau, skirtingai nuo savo mokytojo, mėgo didingų griuvėsių motyvus, jo vaizduojamos scenos kupinos pastoralinių nuotaikų.

 

Vėlyvojo baroko ir neoklasicizmo italų grafikos mokyklai priskirtini Johano Jokobo Frėjaus (1681–1752) dirbtuvės rato menininkai Robertas van Audenardas (1663–1743), Paulas Pilaja (minimas 1734–1747), kūrę pagal italų meistrų Anibalės Karačio (1560–1609), Karlo Maračio (1625–1713), Sebastijano Konkos (1680–1764), Karlo Činjanio (1628–1719) kūrinius, kuriuose perteikiamos evangelinės temos, antikinės literatūros ir istorijos siužetai, vaizduojami šventieji, kankiniai.

 

Prancūzų rokoko stiliaus bruožai akivaizdūs Nikolia Delonė (1739–1792) ir Žano Matjė (1749–1815) kūryboje. Šie menininkai rėmėsi jausminga, erotizuotai hedonistine Žano Onorė Fragonaro (1732–1806) kūryba, dvelkiančia intymumu.

 

Parengė Ilona Mažeikienė

​

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt