Sylvia Plachy. Kada bus rytojus

2022 m. spalio 20 d. – 2023 m. sausio 29 d.

Radvilų rūmų dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Kada bus rytojus“ (angl. „When Will It Be Tomorrow“) lankytojams pristatyta vengrų kilmės JAV fotografės Sylvios Plachy kūryba, kurioje įamžinta ne tik Niujorko – miesto, kuriame menininkė gyvena ir dirba – kultūra, socialinis gyvenimas, ryškios asmenybės bet ir vietos bei žmonės visame pasaulyje.

„Kada bus rytojus“ – daugiau nei Sylvios Plachy retrospektyvinės parodos, apimančios keletą dešimtmečių trunkančią jos kūrybą, pavadinimas. Tai klausimas, kurio ji klausdavo vaikystėje prieš miegą, dar prieš tai, kai su tėvais paliko Vengriją, prieš tai, kai išgarsėjo Niujorko meno scenoje. Ir šis klausimas vis dar lieka aktualus, esminis šioje jautrioje parodoje, kurios pasakojimą lemia ne bendra tema ir vieta, o poezijos logika ir visa persmelkianti daugiasluoksnio laiko, supinančio pasaulio, tautų, asmeninius likimus, nuojauta. „Kai Sylvia Plachy fotografuoja, ji tartum vaikas visiškai į tai pasineria. Nesvarbu, kur padarytos, jos nuotraukos atveria kelią į mūsų pačių svajones ir prisiminimus.“ – sako parodos kuratorė, fotografijos tyrėja iš Vengrijos Gabriella Csizek. „Kada bus rytojus“ – tai labai asmeniška mėgstamiausių Plachy fotografijų kolekcija, kuruota jai pačiai aktyviai dalyvaujant.

Keletą dešimtmečių dirbusi JAV periodiniuose leidiniuose, Plachy pirmiausia yra nesuskaičiuojamų Niujorko akimirkų metraštininkė, tačiau jos veikla peržengė fotožurnalizmo ribas. Anot Plachy, jos fotografijos yra apie pasaulį, bet jos nėra dokumentai. Sapniškos Plachy nuotraukos pasakoja istorijas be žodžių, o portretai įamžina įvykusius susitikimus. Vienas mėgstamiausių jos fotografuojamųjų – sūnus aktorius Adrienas Brody. Parodoje, greta fotografijų, bus eksponuojami iš jo fotoportretų sukurti atvirukai bei jo paties filmuoti trumpi videofilmai.

Sylvia Plachy gimė 1943 m. Budapešte. Po 1956 m. revoliucijos su šeima paliko Vengriją, kurį laiką gyveno Austrijoje, o 1958 m. emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. Plachy studijavo fotografiją Pratto institute Niujorke. Nuo 1974 m. dirbo Niujorko kultūros žurnale „The Village Voice“, kur turėjo savo skiltį „Unguided Tour“, kurioje kas savaitę publikuodavo po vieną nuotrauką be komentaro. Skiltyje pasirodžiusios fotografijos 1990 m. išleistos atskiru to paties pavadinimo albumu, apdovanotu Tarptautinio fotografijos centro (International Center of Photography) Infinity premija.

Plachy fotografijos publikuotos daugiau kaip 50 periodinių leidinių („Artforum“, „The New Yorker“, „New York Times Magazine“, „Time“, ‚Vogue“, „Wired“ ir kt.). Jos nuotraukos ir ikoniški fotografiniai portretai (Jeano-Michelio Basquiat, Tomo Waitso, Jono Meko ir kt.) įėjo į kultūros istoriją. Ji surengė personalinių parodų Whitney muziejuje, Kvinso muziejuje (abu Niujorke), Mineapolio meno institute, įvairiuose kituose muziejuose ir galerijose JAV, Kanadoje, Vengrijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Rumunijoje, Kinijoje ir kt. Jos fotografijų savo kolekcijose turi Modernaus meno muziejus (MoMA) ir Metropolitano meno muziejus Niujorke, San Fransisko modernaus meno muziejus, Mineapolio meno institutas, Prancūzijos nacionalinė biblioteka ir kitos svarbios meno institucijos visame pasaulyje. Fotografė yra išleidusi šešias fotografijų knygas.

2009 m. Plachy apdovanota Vokietijos fotografijos draugijos teikiamu prestižiniu dr. Ericho Salomono prizu už viso gyvenimo pasiekimus fotožurnalistikoje.

Parodą lydi fotografės Dovilės Dagienės kuruojama edukacinė programa – kūrybinės dirbtuvės ir paskaitų ciklas, skirtas aktualizuoti fotografijos rytojų.