TURINYS
Rūdninkų g. 8 (Oginskių rūmų kiemo korpusas)
Šis pastatas – sudėtinė Oginskių rūmų komplekso dalis (mažasis korpusas). Jis triaukštis. Pastato fasadinė pusė iš gatvės yra pereinamųjų iš baroko į klasicizmą formų. Sieną skaido aukštus skiriančios braukos ir keturkampės įlenktais kampais tamsesnio tinko nišos, esančios tarp langų (vertikalios) ir po langais (horizontalios). Įvažiavimas paryškintas fasado dalies įtrauka. Kiemą paįvairina atvira pirmojo aukšto arkada, mansardinio vakarinio fligelio stogas. Daugelis pirmojo aukšto patalpų turi klasicistinius kryžminius skliautus. Rytinio fligelio didžiosios patalpos skliautai turi ramstines arkas ir remiasi į centrinį stulpą. Po pastatais yra išlikusių gotikinių rūsių. Šį triaukštį Oginskių rūmų korpusą prie Rūdninkų gatvės 1768–1771 m. pastatė LDK didysis maršalka, vėliau kaštelionas Ignotas Oginskis. Statybų metu į korpusą buvo įjungti anksčiau ten stovėję namai. Šis pastatas tuo metu užėmė plotą nuo dabartinės šiaurės vakarinės Oginskių rūmų komplekso sienos iki dabartinės vidaus išilginės sienos. XVIII a. pab.–XIX a. pr. buvo perstatytos skersinės sienos, sumūryti skliautai, pastatas išplėstas į kiemo pusę: pristatyta naujų patalpų eilė su arkine galerija pirmajame aukšte. Tuo metu kiemo rytiniame ir vakariniame šonuose buvo sumūryti ūkiniai pastatai (ratinė ir arklidė). XIX a. pab. ūkiniams pastatams sumūryti du aukštai, užmūryta galerija ir dalis fasado nišų, perstatytos laiptinės. 1977–1980 m. korpusas iš dalies restauruotas pagal architekto Audronio Katiliaus projektą: atidengta kiemo arkada, kai kur atstatytas senasis planas, sutvirtinti skliautai. Pagal architektės Ninos Masaitienės projektą įrengtas knygynas ir butai. Prano Gudyno restauravimo centras veikia Oginskių rūmų kiemo korpuse, kuris yra mažojo korpuso viduje. Kiemo korpusas – triaukštis klasicizmo laikotarpio pastatas be stiliaus bruožų. 1978 m. Prano Gudyno restauravimo centro patalpų projektą parengė architektė Zita Vanagaitė. Pastatas įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. Paminklo kodas G284K2. Kieme esantis pastatas iškilo 1840–1850 metais. Jis taip pat yra valstybės saugomų kultūros paminklų sąraše. Paminklo kodas G284K3.
Renesanso ir baroko stilių dviaukštis kampinio plano pastatas su gotikinio mūro fragmentais rūsiuose. Jis yra ištisinėje gatvės namų eilėje, išlenktas ties gatvės posūkiu. Pietrytinėje pastato pusėje yra mažas uždaras kiemas. Iš gretimų statinių, kurie yra 3 aukštų, Frezo namas išsiskiria mažesniu tūriu, fasado kompozicija. Abiejuose aukštuose – po 3 skirtingo dydžio patalpas. Į pirmojo aukšto patalpas įeinama iš kiemo, o į vakarinėje pusėje esančią dalį – iš gretimo namo. Į antrąjį aukštą patenkama iš kiemo galerijos, į kurią veda laiptai, įrengti namo viduje.
Namo pamatai ir rūsiai – iš akmenų su plytų mūro laiptais, sienos skirtingo dydžio plytų mūro, tinkuotos. Pirmo aukšto vakarinė patalpa perdengta cilindriniu skliautu, 3 erdvios rūsių patalpos turi kryžminius skliautus. Segmentinės arkos įvažiavimas yra cilindriniais skliautais su mažomis liunetėmis. Įvažiavimo skliautai – su plafonais, kurie dekoruoti barokiniais apvadais ir kriauklių motyvų reljefais. Stogas dengtas čerpėmis.
Pagrindinio (šiaurės vakarų) fasado antro aukšto 5 langai išdėstyti skirtingais tarpais, šonuose ir viršuje turi apvadus. Palanges puošia simetrinės ornamentų kompozicijos. Ties fasado viduriu nutrūkstanti palangių juosta langus jungia į 2 grupes. Pagrindinio ir kiemo fasadų pastoges juosia karnizai. Vakarinės namo dalies kiemo fasadą paįvairina galerija su 2 elipsinėmis arkomis, kurias remia žemas stulpas ir du piliastrai.
XVI a. I pusėje čia stovėjo namas galu į gatvę. Manoma, kad jo rūsyje yra veikusi krautuvė. Po 1655 m. gaisro namas buvo suremontuotas.
1667 m. jis priklausė miestiečiui K. Frezui, 1677 m. – Frezo palikuonims, o vėliau parduotas Juozapui Zagevičiui.
XVII a. pab. pastatas pailgintas į kiemo pusę, pastatyta pietvakarinė namo dalis ir virš abiejų dalių užstatytas antras aukštas.
1719 m. namas priklausė Vilniaus burmistrui Benediktui Bocevičiui.
Apie 1790 m. jo šeimininkas buvo Vilniaus pilies raštininkas Kozela. Jo iniciatyva įvažiavimo skliautai papuošti plafonais.
1976 m. architektai Rožė Jarmalavičienė ir Virginijus Spudas atliko architektūrinius pastato tyrimus, parengė rekonstrukcijos rekomendacijas.
1977–1980 pagal architektės Ninos Masaitienės projektą pastatas restauruotas.
Trumpai apie Prano Gudyno restauravimo centro istoriją
Prano Gudyno restauravimo centro įkūrimo pradžia galima laikyti 1946-uosius, kai prie tuometinio Vilniaus valstybinio dailės muziejaus buvo pradėtos steigti dirbtuvės tapybos kūriniams restauruoti. Tai buvo pirmosios Lietuvoje tapybos restauravimo dirbtuvės, kurios vėliau peraugo į restauravimo centrą.
1953 m. Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi paskyrus profesionalų dailininką restauratorių Praną Gudyną, dėmesys šioms dirbtuvėms padidėjo. 1968 m. dirbtuvės buvo išplėstos. Tuo metu jos jau aptarnaudavo ne tik Lietuvos dailės, bet ir kitus Lietuvos muziejus. Tuo metu dirbtuvėms vadovavo Dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas Balys Pakštas.
1978 m. gruodžio 13 d. Lietuvos kultūros ministras patvirtino Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus įsakymą dėl dailės kūrinių restauravimo ir konservavimo centro prie Lietuvos dailės muziejaus įsteigimo. Taip restauravimo dirbtuvės buvo reorganizuotos į Restauravimo centrą. Jis įkurtas viename iš didikų Oginskių rūmų korpusų (Rūdininkų g. 8, Vilnius).
1980 m. centrui suteiktas ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus, pirmojo profesionalaus tapybos restauratoriaus Prano Gudyno (1919–1979) vardas.
Centro vadovai:
1. Alfonsas Gudzevičius (1978–1980);
2. Rimantas Paškūnas (1980–1983);
3. Janina Lukšėnienė (1983–1994);
4. Arūnas Bėkšta (1994–1997);
5. Jūratė Senvaitienė (1997– iki šiol).
LNDM informacija
Atnaujinta: 2022-12-16
