Restauravimo istorija Lietuvoje

Išsami meno kūrinių restauravimo Lietuvoje istorija dar neparašyta, tačiau yra restauratoriaus, dabar Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktoriaus, doc. dr. Juozapo Blažiūno disertaciją „Vilniaus sakralinės molbertinės tapybos kūrinių tvarkybos istorija nuo XVI a. iki 1939 m.“, sėkmingai apginta Vilniaus dailės akademijoje 2013 m. Remiantis ja, galima trumpai apžvelgti restauravimo tradicijas Lietuvoje.

 

Būtinybė restauruoti meno vertybes nuo senų laikų atsirasdavo dėl įvairių priežasčių: kūriniai būdavo pažeidžiami dėl perkėlimo iš vienos vietos į kitą, jie nukentėdavo nuo neatsargaus elgesio, netinkamo saugojimo, didelę žalą padarė karai, gaisrai ir suirutes lydėję vandalizmo aktai. Dažniausiai būdavo restauruojami vertingi žinomų dailininkų, reikšmingų siužetų, garsūs malonėmis paveikslai. Ankstyviausias žinomas įrašas apie kūrinio atnaujinimą yra ant nežinomo tapytojo XVI a. pradžioje sukurto „Šv. Kazimiero Trirankio“ paveikslo, šiandien esančio Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios altoriuje: kairiajame apatiniame kampe, be šventojo garbei skirtų žodžių, įrašyta labai svarbi Lietuvos restauravimo istorijai data – 1594 RENOVATUM. 1702 m. Garsusis „Aušros Vartų Dievo Motinos“ paveikslas taip pat buvo taisytas ir 1780 m. dar kartą atnaujintas.

 

Iš archyvų dokumentų žinoma, kad buvo atnaujinami ir privačių kolekcijų paveikslai – giminių ir valdovų portretai, iš kelionių po Vakarų Europą parsigabenti kūriniai, istorinės relikvijos, kitos vertybės, diduomenės dvaruose kauptos nuo XVI a.

 

Meno kūrinių atnaujinimo darbus atlikdavo vietiniai amatininkai, samdomi dailininkai tapytojai ir svetimšaliai meistrai. XVII a. viduryje Abiejų Tautų Respublikoje meno kūriniai dažnai buvo restauruojami naudojant Italijoje sukurtus metodus, nes būtent ten menus studijavo daugelis mecenatų remiamų meistrų ir būsimųjų tapytojų.

 

Apšvietos epochos idėjos paskatino Vilniaus universiteto Architektūros ir Dailės katedrų įkūrimą ir savo ruožtu architektų ir dailininkų statuso pakėlimą iš amatininkų į aukštesnį profesinį rangą. 1798 m. universiteto Tapybos ir piešimo katedros profesoriumi tapo Pranciškus Smuglevičius (1745–1807), studijavęs ir dirbęs Romoje 1763–1784 m. Profesorius yra restauravęs ne vieną paveikslą Lenkijoje ir Lietuvoje, dalis jo studentų buvo žinomi kaip puikūs paveikslų tvarkybos specialistai: Danielius Kondratovičius (1765–1844), restauravęs S. Čechavičiaus (1689–1775) paveikslus Karmelitų bažnyčioje Lečine (Lenkija); Martynas Januševičius (1780–minimas iki 1837). Vėliau, po P. Smuglevičiaus mirties, Jonas Rustemas (1762–1835) perėmė mokytojo sukurtus dėstymo metodus. Jo mokiniai – Vincentas Dmachauskas (1807–1862) ir Mykolas Lebioda (?–1845) – toliau tęsė paveikslų atnaujinimo darbus.

 

XIX a. Lietuvoje dirbo gausus būrys restauratorių, kūrinius atnaujindavo tapytojai Kanutas Ruseckas (1800–1860), Antanas Jankevičius (1800–po 1838), skulptorius Pranciškus Andriolis (1794–1861); taip pat minėtini Vilniaus piešimo mokyklos, įkurtos 1866 m., auklėtiniai, dirbę kaip paveikslų restauratoriai.   

 

Išsamių  duomenų apie eksponatų tvarkybą Senienų muziejuje, įkurtame 1856 m. grafo Eustachijaus Tiškevičiaus (1814–1873) rinkinio pagrindu, nėra. Vis dėlto neabejojama, kad muziejuje, sukaupusiame per 66 tūkstančius eksponatų, leidusiame rinkinių katalogus, įrengusiame ekspozicijas, kuriose greta archeologijos, gamtos ir kt. artefaktų buvo rodoma daugiau nei šimtas tapybos kūrinių ir skulptūrų, tokie darbai buvo vykdomi. Senienų muziejaus personalo sąraše figūravo ir konservatorių pavardės; taip pat žinoma, kad ir rinkinių saugotojai rūpinosi eksponatais, pvz., Karlas fon Šmitas (Carl von Schmith, 1795–1876), eidamas archeologijos vedėjo pareigas, tvarkė archeologinę ir numizmatinę kolekcijas. 

 

1922 m. Vilniaus kraštą prijungus prie Lenkijos, įsteigtoje Vilniaus vaivadijoje įsigalioję visi Lenkijos kultūros paveldo apsaugos įstatymai įgalino restauruoti Vilniaus miesto paminklus. Nuo 1928 m. vyriausiojo konservatoriaus, atsakingo už kultūros ir meno paminklų priežiūrą, restauravimą ir apsaugą pareigas ėjo Stanislovas Lorencas (1899–1991), lenkų dailės istorikas, muziejininkas, vėliau – ilgametis Nacionalinio muziejaus Varšuvoje direktorius (1936–1982). Aktyvi kultūros paminklų organizacijų veikla leido Vilniaus krašte išsaugoti daugelį architektūros paminklų. Vienas svarbiausių to meto darbų – Vilniaus katedros archeologiniai tyrinėjimai, 1931 m. apvainikuoti kriptos su karališkaisiais palaikais atradimu, ir 1932 m. pradėti  avarinės būklės Katedros restauravimo darbai.

 

Bažnyčių vidaus atnaujinimo ir paveikslų restauravimo darbus vykdydavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto ir Vilniaus dailiųjų amatų mokyklos studentai ir dėstytojai. Likusioje Lietuvoje kiekvienas didesnis muziejus taip pat rūpinosi savo kolekcijų priežiūra. Žinoma, kad 1924 m. Petras Tarasenka (1892–1962) prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus įkūrimo Klaipėdoje. Jis išskyrė nekilnojamojo („nejudamojo“) ir kilnojamojo paveldo rūšis ir kiekvienu atveju pateikdavo eksponatų saugojimo rekomendacijų. 1923 m. prie Šiaulių apskrities savivaldybės įsteigtame „Aušros“ muziejuje buvo vykdoma aktyvi muziejinė veikla. Muziejininkas Balys Tarvydas (1897–1980) buvo gerai susipažinęs su archeologija ir archeologinės medžiagos tvarkymu. 1936 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktoriaus Pauliaus Galaunės (1890–1988) iniciatyva buvo priimtas muziejaus įstatymas, vėliau – statutas, kuriuo remiantis muziejuje įsteigta Lietuvos paminklų konservatoriaus pareigybė ir skyrius. 1937 m. buvo įkurta Konservavimo ir restauravimo laboratorija, kurioje konservatoriumi ir preparatoriumi dirbo skulptorius Pranas Baleniūnas (1900–1965), daug nuveikęs muziejaus eksponatų saugojimo srityje.

 

1946 m. Vilniaus dailės muziejuje buvo įkurtos pirmosios Lietuvoje Tapybos restauravimo dirbtuvės. Pirmuoju profesionaliu pokario restauratoriumi laikomas Pranas Gudynas (1919–1979), kuris, baigęs tapybą Vilniaus dailės institute, 1948–1950 m. tapybos restauravimo mokėsi Centrinėse dailės kūrinių restauravimo dirbtuvėse Maskvoje. 1953 m. P. Gudynas buvo paskirtas Vilniaus dailės muziejaus direktoriumi ir iš karto ėmė rūpintis restauravimo dirbtuvių plėtimu ir specialistų ugdymu.

 

1968 m. restauravimo dirbtuvės buvo išplėstos ir pertvarkytos į respublikinės reikšmės įstaigą, ir jau aptarnavo ne tik Dailės muziejų, bet ir kitus Lietuvos muziejus. 1978 m. restauravimo dirbtuvės reorganizuotos į Restauravimo centrą, kuris įsikūrė viename iš Oginskių rūmų korpusų (Rūdninkų g. 8), patalpas specialiai pritaikius restauravimui. Po Prano Gudyno mirties 1979 m. centrui suteiktas jo vardas.

 

Šiandien Lietuvoje nebėra muziejaus ar kitos meno vertybių turinčios įstaigos, kuri nesinaudotų Restauravimo centro specialistų žiniomis ir paslaugomis. Vienas iš svarbiausių pastarųjų metų darbų – iš restauruotų eksponatų sukurta Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų istorinių interjerų ekspozicija. Be restauratorių triūso nebūtų atidaryta Nacionalinė dailės galerija ir atnaujinta jos ekspozicija, Vytauto Kasiulio muziejus, Palangos gintaro muziejaus ekspozicija, Prano Domšaičio galerija. Restauravimo centre pirmųjų M. K. Čiurlionio kūrinių restauravimo sėkmė atvėrė kelią viso šio dailininko palikimo restauravimui – darbas sėkmingai vyksta daugiau kaip 40 metų. Šiandien centro restauratorių darbu gali džiaugtis ir Baltarusijos muziejų lankytojai: Myro pilies ir Nesvyžiaus rūmų ekspozicijos pasipuošė tekstilės restauravimo dirbtuvėse restauruotais gobelenais, tapybos restauravimo specialistų restauruotais paveikslais, Radvilų kriptoje archeologinių tyrimų metu surastais odos, tekstilės, metalo artefaktais. O Cėsių (Latvija) pilies archeologinių radinių – XVI a. šarvų kolekcijos – restauravimo programa sėkmingai įvykdyta per porą metų.

 

Parengta pagal dr. Jūratės Senvaitienės tekstą