Po Italijos saule. II tomas. Leidinio ištraukos

Paroda „Po Italijos saule. XVIII a.–XX a. pirmos pusės Lietuvos dailininkų kūryba“ Vilniaus paveikslų galerijoje vyko 2017 m. gruodžio 1 d.—2018 m. rugpjūčio 19 d. Jos proga buvo išleistas išsamus dviejų dalių leidinys. Dalinamės ištraukomis iš antrosios leidinio dalies.

Svetimšalio žvilgsniu

Iš šiaurietiškos Lietuvos į šilumos ir saulės nestokojančią Italiją atvykusio dailininko akis ir ranka skubėjo fiksuoti visa, kas buvo neįprasta užsieniečio žvilgsniui ir siejosi su šios Pietų šalies savitumu – nuo augalijos, kaimo peizažų ir darbų iki kalnų ar pajūrio miestelių, jų gyventojų tipažų bei kasdienio gyvenimo scenų. Agavos, kiparisai, vynuogės ir glicinijos, asiliukai ir baltos, į buivoles panašios karvės, plokšti mediniai vežimai dideliais ratais, ryškiomis spalvomis dažytos žvejų valtys ir saulės nurudinti rūstūs jų savininkai, vienuoliai, turgaus pardavėjos, tradiciniais kostiumais vilkinčios kaimietės, laukų darbininkai ir miesto užeigų lankytojai. Visas šis margas ir įvairus pasaulis žavėjo ir traukė tapytojus, skulptorius, grafikus iki pat XX a. vidurio. Po Antrojo pasaulinio karo šalis smarkiai pasikeitė, bet glicinijos, asiliukai, buivoles primenančios karvės, palmės bei alyvmedžiai išliko kaip buvę ir tebetraukė įspūdžius medžiojančių turistų akis. Šie motyvai atvykėliams tebėra svarbūs ir dabar. Nėra ko stebėtis, kad itališkųjų motyvų skalė dailės kūriniuose bent jau nuo XVIII a. iki XX a. vidurio beveik nesikeitė, tik laiko patina kiek blukina paveiksluose užfiksuotus, amžiams sustingdytus vaizdus. Laiko distancija dailės kūriniams suteikia ir dar vieną – praeitį liudijančio vizualinio šaltinio – vertę. Net įspūdžių perteikimo būdas, jau nekalbant apie pačius motyvus – išnykusius gamtos kampelius, pakitusią žmonių elgseną, dėvėseną, papročius, veiklą – atspindi epochos skonį, stilių, madą, kitaip sakant, ir tikrovės, ir ją perteikiančio meno permainas.

Giedrė Jankevičiūtė

Kanutas Ruseckas. Besijuokiantis italas. 1824. LDM

Itališka aplinka, o dar labiau – itališka tapyba paveikė Kanuto Rusecko tapyseną ir kūrybos motyvus. Užfiksuoti besijuokiantį jauną vyriškį K. Rusecką padrąsino visas aplinkybių rinkinys – romantizmo paskatintas dėmesys žemesniųjų sluoksnių gyvenimui, augantis susidomėjimas psichologija, karavadžizmo tradicija tapyboje, su kuria dailininkas susidūrė tik atvykęs į Italiją. Besijuokiančiojo galvos studija perteikia ne pačius patraukliausius portretuojamojo išvaizdos ir būdo bruožus. Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad tapytojas taip būtų apnuoginęs aukštesnio luomo žmogaus bruožus. Negražiai išsišiepęs, gudriai primerkęs vieną akį ir valiūkiškai pakėlęs nuo prakaito blizgantį veidą tegalėjo būti pavaizduotas tik koks nors anoniminis vargeta. Jo socialinę padėtį patvirtina ir ant šono nusmaukta balta kepuraitė – tokias dėvėjo fizinį darbą dirbantys vyrai Romoje ir kitose Italijos vietovėse. Tai ne portretas, bet antropologinė studija, užfiksavusi tipažo charakterį ir galinti praversti, tapant didesnę kompoziciją.

Giedrė Jankevičiūtė

Kanutas Ruseckas. Agavos studija. 1822–1823. LDM

Susidomėjimą gamtos studijomis K. Ruseckui kėlė ne tik iš esmės nuo lietuviškojo besiskiriantis Apeninų pusiasalio kraštovaizdis, bet ir nematyta, egzotiška augmenija. Žvilgsnį traukė augalų formų įvairovė, netikėti jų deriniai. Vienas iš tokių mūsuose natūralioje gamtoje nematytų augalų – agava. Šis dekoratyvus smidrinių šeimos augalas iš Amerikos žemyno į Europą atkeliavo tik XVIII a. Čia jis labiausiai paplito Viduržemio jūros regione, nors sutinkamas ir kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse. Italijoje agavos išauga iki įspūdingo dydžio ir žavi savo ilgų, stangrių ir sultingų lapų formomis. K. Ruseckas nupiešė agavos krūmą, vešantį tarp kitų augalų, išryškindamas spalvinę ir kompozicinę aštrių jos lapų dermę su smulkiais, karpytais aplinkui iškerojusios gebenės lapeliais. Siekdamas išryškinti augalų siluetus, dailininkas paliko tuščią popieriaus lapo foną.

Rūta Janonienė

Kanutas Ruseckas. Tabako augalas. 1822–1823. LDM

Keliaujančio po Italiją K. Rusecko dėmesį patraukė gausiai šioje šalyje auginamas tabakas. XVI a. antroje pusėje iš Amerikos žemyno įvežtas augalas puikiai prigijo šiltoje Viduržemio jūros šalyje. Tabako auginimas ir gamyba tapo svarbia Italijos žemės ūkio ir pramonės sritimi. XIX a. visoje Europoje sparčiau augant tabako pramonei, Italija atsidūrė šių procesų epicentre. Be uostomojo ir pypkių tabako, XIX a. pirmame ketvirtyje čia buvo gaminami cigarai – nuo 1818 m. Florencijoje veikė Toskanos cigarų gamykla, kurios produkciją italai labai pamėgo dėl unikalaus skonio ir turtingo aromato. K. Rusecko eskizų sąsiuvinyje išliko pieštuku pieštas tabako augalo eskizas. Tame pačiame sąsiuvinyje užfiksuoti apylinkių kraštovaizdžiai leidžia spėti, kad tabaką dailininkas piešė Toskanoje. Vėliau šio augalo studiją jis nutapė ir aliejiniais dažais. Joje labai gyvai ir tiksliai perteikė charakteringą tabako lapų išsidėstymą, jų formą, gyslotumą, žalios spalvos tonų ir atspalvių įvairovę.

Dalia Tarandaitė

Kanutas Ruseckas. Laivų eskizai. 1827. LDM

Neapolyje didelį įspūdį K. Ruseckui paliko uostas – vienas seniausių ir didžiausių uostų Viduržemio jūroje. Jis įsikūręs pačiame miesto centre, todėl, apžiūrėjęs senamiestį ir bažnyčias, dailininkas galėjo čia sugrįžti, piešti laivus, į krantą ištrauktus galingus inkarus, jūreivių ir uosto darbininkų kasdienio gyvenimo scenas. Išliko daug laivų piešinių. Vieni iš jų eskiziški, kiti atlikti labai kruopščiai ir detaliai. Vaizduodamas XIX a. pradžioje Viduržemio jūroje tebenaudotą irklais varomą galerą, didžiuosius dvistiebius, tristiebius ar keturstiebius burlaivius, dailininkas ne tik tiksliai perteikė laivų išorę, bet ir gilinosi į jų konstrukciją, takelažą. Burinius žvejų laivus, kurių ypač daug užfiksavo piešiniuose, K. Ruseckas turėjo galimybę išmėginti ir pats – jais plaukė į Kaprį.

Dalia Tarandaitė

Jonas Zenkevičius. Italų berniukas su mandolina. 1861. LDM

Pasak dailininką gerai pažinojusio Edvardo Römerio, paveikslą, vaizduojantį grojantį italų berniuką, Jonas Zenkevičius nutapė Italijoje iš natūros. Vėliau kūrinį įsigijo kolekcionierius, Obelių dvaro savininkas Liudvikas Petkevičius. Taigi paveikslas buvo įvertintas ir giriamas to meto dailės žinovų. J. Zenkevičius įamžino vieną iš populiariausių italų tipažų – tradiciniu šio krašto instrumentu grojantį neturtingą jaunuolį. Mandolina atsirado Italijoje XVI–XVII a. dar Antikoje naudoto muzikos instrumento pagrindu. Ypač populiarios mandolinos buvo Neapolio ir Romos apylinkėse, čia susiformavo netgi atskiras instrumento tipas (jis ir vaizduojamas J. Zenkevičiaus paveiksle). Mandolinos klestėjimo laikotarpiu laikoma XIX a. antra pusė, kai iki tol tik su liaudies muzikavimu siejamas instrumentas imtas naudoti ir profesionaliuose koncertuose. Specifinis, subtilus ir ekspresyvus šio instrumento skambėjimas daugeliui iki dabar asocijuojasi su tradicine Italijos kultūra.

Rūta Janonienė

Petras Kalpokas. Tivolis naktį. Apie 1927. LDM

Petrui ir Rimtui Kalpokams itališka kavinė nuo pat jų gyvenimo Italijoje pradžios Pirmojo pasaulinio karo metais buvo tapusi kasdienybės dalimi. Prisimindamas Sestri Levantėje praleistus vaikystės metus, R. Kalpokas rašė: „Ilgais žiemos vakarais tėvas nusivesdavo mane į miestelėnų sueigos vietą – kavinę, kur būdavo šilčiau negu namie. Tėvas gerdavo kavą ir rūkydavo, o man pastatydavo stiklinę pieno ar, ypatingais atvejais, – brangų kakao. Jis mėgdavo stebėti žmones, užvesti kalbą.“ (Rimtas Kalpokas, Iš mano atsiminimų, LLMA, f. 404, ap. 1, b. 77, l. 10). Nepaisant to, Sestri Levantės laikotarpio kavinės gyvenimų scenų Kalpokas nepaliko, tačiau apsilankęs Italijoje 1927 m. ir sutelkęs dėmesį į istorinius paminklus, netikėtai pačiam sau trumpam atitraukė nuo jų žvilgsnį ir užfiksavo buities fragmentą. Vakaro šurmulys Tivolio aikštėje – retas siužetas ne tik P. Kalpoko, bet ir kitų Italiją aplankiusių lietuvių dailininkų kūryboje.

Giedrė Jankevičiūtė

___________________

Po Italijos saule. XVIII a.–XX a. pirmos pusės Lietuvos dailininkai Italijoje