Pilies gatvės pradžia

Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją su miestu, buvusiu už Vilnios upės kairiosios vagos (XIX a. užpilta caro administracijos sprendimu, dabar – Šventaragio gatvė), jungė tiltas, pastatytas apie 1495 m. ties Pilies gatvės pradžia. 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras leido Vilniaus miestiečiams statyti miesto gynybinę sieną, kuri apsaugotų nuo totorių kariuomenės įsiveržimo. Iki 1522 m. miestas buvo apjuostas 2,5 km ilgio siena, kurioje įrengti penkeri vartai, tarp jų – ir Pilies, išmūryti Pilies gatvės pradžioje, kur miesto siena jungėsi su Žemutinės pilies siena. Pilies vartai vedė į Valdovų kelią, kuris ėjo Pilies, Didžiąja ir Rūdninkų gatvėmis link reprezentacinių Rūdninkų vartų. 1610 m. vartus stipriai nuniokojo mieste kilęs didelis gaisras, tačiau jie buvo atstatyti ir išplėsti – čia veikė Žemės ir Pilies teismai, įrengtas bajorų kalėjimas. Šalia Pilies vartų apie 1708 m. iškilo Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino vienuolio Jano Jaroławicziaus ir jo suburtų brolių įkurtas pirmasis Lietuvoje rokitų vienuolynas su špitole ir koplyčia. 1708–1711 m. maro epidemijos metu rokitai rūpinosi ligoniais ir laidojo maro aukas. 1785 m. vartai rekonstruoti į triaukščius Vyriausiojo tribunolo rūmus. 1837 m., caro valdžiai ardant senuosius miesto įtvirtinimus, Pilies vartai nugriauti. Jų buvusią vietą (dabar – Katedros aikštės pakraštys) žymi keturi granito blokai.

Citatos

Einant nuo pilies kairėje pusėje. Pirmas medinis namas kapitulos žemėje, tuoj pat už pilies vartų. Kaip teigė Katedros dekanas [Albertas Žabinskis], [namas] funduotas Vytauto. Jame gyvena Motiejus Valeckis (Walecki). Name vienas kambarys su kamara ir priemene. Apsistojo valdovo siuvėjas Tomas, prieš tai, sutikus šeimininkams, buvo apsistojęs [valdovo] barzdaskutys.
[…]
Antras [medinis] namas kapitulos žemėje siuvėjo Tilmano, irgi funduotas Vytauto. Nuo jo činšą moka kapitulos pamokslininkui. Jame namo nėra, tik vienas kambarys su kamara ir priemene. Niekas neapsistojo nei dabar, nei anksčiau, nes nėra kur svečią apgyvendinti.
[…]
Šalia išvardytų namų, kampinis mūrnamis, taip pat funduotas Vytauto, kaip teigia Katedros dekanas [Albertas Žabinskis]. Jame gyvena smuklininkas Petras. Name, iš karto prie durų, viena mūrinė smuklės patalpa, prie jos priemenė su virtuve, priešais ją medinė patalpa su kamara. Viršuje nedidelis atskiras kambarėlis. Kiemas erdvus. Kiti statiniai mediniai. Dešinėje pusėje medinis kambarys su priemene ir kamara, šalia jos kitas kambarys su alkoholio darykla. Kairėje pusėje kambarys su priemene ir kamara, šalia jos kepykla su priemene. Yra arklidė keturiems arkliams laikyti ir erdvi pašiūrė. Name anksčiau buvo apsistoję karalaičio dvariškiai, ir dabar karalaičio [Jono Kazimiero] dvarui paskirta.
[šių trijų namų vietoje XVIII a. pradžioje iškilo rokitų vienuolynas]

„Karaliaus dvarui skirtų namų per valdovo [Vladislovo Vazos] apsilankymą Vilniuje 1636 m. surašymas“, Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 85.

***

Aplink pilį spietėsi miestas: medinės trobos, kurių didžiuma aprūkusios nuo dūmų, nedailiai suręstos ir be jokios tvarkos palei klampius kelius išbarstytos. Visi tie pastatai, atskirti žiogriais, arba statinių tvoromis, su tarp jų įsiterpusiais daržų ir pievų plotais, labiau panėšėjo į kelis didžiulius kaimus, besišliejančius prie pilių, negu į tokius miestus, kokie jau XIV amžiuje puošė Lenkiją.

Mykolas Balinskis, Vilniaus miesto istorija, Vilnius: Mintis, 2007, p. 110.

***

Vilniaus vyskupystės sostą nutarėme įkurti, apdovanojome žemiau pažymėtais turtais ir valdomis. Taigi duodame, teikiame, įjungiame ir dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, […] Be to, minėtajai bažnyčiai ir jos vyskupui, kurie tik bus, priskiriame ir nuosavybėn atiduodame dalį mūsų Vilniaus miesto su sklypais ir namais, ir namų gyventojais, ir visomis priklausomybėmis. […] Be to, davėme ir paskyrėme iš pilnumo savo karališkos didenybės tam pačiam vyskupui mūsų mūrinius namus, esančius Vilniaus pilies sienų ribose, su kitais 4 mediniais namais ir 2 sklypais, esančiais prie pačios pilies mūsų, kurių vienas yra į tvarto pusę, kitas į šaltinio pusę, dalydamas tą šaltinį pusiau; abu [sklypai] per vidurį nusitęsia. Taip pat duodame ir suteikiame tam pačiam vyskupui pilną ir visokeriopą teisę ant aukščiau minėtų sklypų namams statyti, talpinti, įtaisyti didesnei naudai ir naudojimui, kaip jam patogiau pagal laisvą jo valią. […] Tam, kad tai, kas aukščiau buvo pasakyta, įgautų amžino tvirtumo galią, šiuos žodžius įsakome padaryti sustiprintus mūsų antspaudo patvirtinimu. Sudaryta Vilniuje, artimiausią sekmadienį prieš gavėnią 1387 Viešpaties metais.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui, Vilnius, 1387 02 17, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

***

Miestą supa mūrinė siena su vartais, kurie niekada neuždaromi. Namai daugiausia mediniai, žemi ir maži, be miegamųjų ir be virtuvių (netgi be tvartų, nors daugelis laiko galvijų ir šiaip gyvulių), išsklaidyti ir pastatyti be jokios tvarkos. Tačiau kai kurias gatves, ypač Vokiečių ir Pilies, puošia mūriniai gražūs namai, pastatyti kitataučių, kurie lankosi šiame mieste prekybos reikalais.

[Apie Vilnių 1581 m. Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo „Pasaulio miestų atlase“],
Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), Vilnius: Mokslas, 1988, p. 79.

 

***

Praėjusių [1709] metų liepą vienas rokitas su bendrabroliu pradėjo laidoti mirusiuosius, taip pat iš gailestingumo papilyje įsteigė špitolę su dviem namais, virš kurių jau iškėlė kryžius. Jis iki šiol renka lavonus (tam turi du vežimus ir du pagalbininkus) ir pilnais [vežimais] po 60 ir 70 veža už miesto. Laidoja juos už miesto, skirtingose vietose. Vien nuo liepos iki Didžiojo Šeštadienio surašė 22862 palaidotuosius. Tačiau per trejetą savaičių jų atsirado dar keli šimtai, apie kuriuos nieko nežinau. Praėjusią naktį rado negyvus 30 elgetų, gulinčių gatvėse prie namų, bažnyčių ir vienuolynų vartų. Surinko juos ir lyg rąstus vežė už miesto. Tačiau to broliuko [rokito] pagalbininkas [Stulpinevičius] nukrito nuo aukšto tilto ir žuvo, tad dabar darbuojasi pats vienas. Prieš savaitę, didžiuoju vežimu vežant 10 lavonų, švedų kareiviai [sustabdę jį] nukinkė ir atėmė abu arklius. Tačiau miestiečiai jam atidavė kitus du ir jis nenustojo dirbti savo švento darbo.

Andreae Chrysostomi Załuski, Epistolarum Historico-Familiarum, T. III: Gesta in Polonia Totius Decennii Ab Anno 1701, Brunsbergae, 1711, p. 903–905.

***

Grįždama išvydau rūmų vartus, kurie yra prie pat koplyčios, su lenkiškais herbais, jie apgriuvę ir pavojingi pro juos važiuojantiems. Pamačiau kelis kareivius ir paklausiau: „Kodėl jie stovi sargyboje?“ Jie atsakė, kad šioje vietoje posėdžiauja Tribunolas. Suprasdama, jog kareivis vedžioja mane už nosies, paprašiau, kad lieptų mane nuvesti į tą Tribunolą. Tas iškvietė pavėliavininkį, sargybos vadą. Paklausiau puskarininkio jo pavardės. Pasakė esąs lietuvis, Staškevičius. Norėjau, kad parodytų man Tribunolo teismo salę; jis patikino, kad nieko daugiau nepamatysiu, tik suolus, padirbtus iš storlenčių, su mediniais porankiais, iš tašyto medžio, salės pasieniuose stovinčius. Užlipau laiptais į viršų, kur priemenėje prie teismo salės kareivių žmonos, kaip joms ir priderėjo, valgį ruošė. Tvarka blogesnė nei smuklėje; tikriausiai totoriai arba kazokų sečė, atamano įstatymų klausydama, geresnėse vietose rinkdavosi. Iš visko matyti, kad valdovas čia dar nebuvęs. Tas puskarininkis skundėsi, kad duona ir mėsa nežmoniškai brangios, dukart brangesnės nei Varšuvoje; taksos joms niekas nenustato. Jis parodė man savo duonos kepalą už aštuonis grašius; daviau jam už jį vieną auksiną ir pasakiau, kad parsivešiu į Varšuvą parodyti. Įėjome į salę, reprezentuojančią aukščiausiąją sosto valdžią, langai joje menki ir plytelės palivarkinės. Stebuklinga providencija, ten kabėjo viena juoda atminimo lentelė: joje maršalkos buvo aukso raidėmis gražiai surašyti, pagal metus sunumeruoti.

Liudvika Byševska, 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis = Ludwika Byszewska, Żurnal podróży do Wilna z roku 1786, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008, p. 95–97.

Iliustracijos