Pilies gatvės kasdienybė

Citatos

Lietuvos sostinėje Vilniuje gyveno daugiau kaip 35 000 žmonių; iš jų apie 22 000 katalikų, 600 graikų, 500 liuteronų, 100 reformatų, 11 000 žydų ir 60 mahometonų. Aukštuomenė, Universiteto profesoriai, miestiečiai daugiausia buvo katalikai. Tarp graikų galėjai sutikti valdžios atstovų, pirklių ir rusų valstiečių. Liuteronai ir reformatai (daugiausia vokiečiai) vertėsi menais, amatais ir prekyba. Žydai sudarė atskirą bendruomenę. […] Vilnius atrodė chaotiškai. Daug rūmų, aplink menkos lūšnos. Puiki itališko stiliaus miesto rotušė stovėjo gražioje, barakų prigrūstoje aikštėje. Didingos katedros link vedančios gatvės buvo negrįstos, pilnos visokiausių šiukšlių; lyjant – neįžengiamos. Namai daugiausia mediniai, nors buvo ir keletas mūrinių. Išsidriekęs kalvos papėdėje, dviejų upių (Neries ir Vilnios) santakoje, miestas buvo labai nešvarus. Kiaulės lakstė kur pakliuvo.

Jozefas Frankas, Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius: Mintis, 2001, p. 49–50.

***

Kornelijus Platelis. Sekmadienis Pilies gatvėje

Tartum įšalusi žemė tyliai skambčioja
moliniai varpeliai, grumbančių pardavėjo pirštų
kabinami ant kabyklos.
Dar tik rytas, diena bus ilga, nežinia,
ar sušildys kas širdį – arbatos gurkšnelis,
degtinės burnelė, prisiminimai
šiltų, laimingų dienų. Šlavėjai
renka šiukšles, vakarykščių linksmybių liekanas.
Prieš pakylėjimą
variniai varpeliai, žvilgantys lyg Odisėjo durklas,
nesunkiai nuvaiko piktąsias dvasias
nuo saldaus aukos kūno ir kraujo.
Ką nuvaiko skambantis molis?
Praeivio mintis nuo jaukių atminimų,
jo sieloj auginančias ilgesius?
Neįveikiamą uždarumą,
baugiai tvyrantį šaltame ore?
Kol pirkimo ir pardavimo suokalbiai
neužtvindė sustirusios gatvės.

1998 11

Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 173.

***

Dainius Dirgėla. Pavyzdžiui penktadienis

Įprastas vaizdas
pilkas kaip sutemos
kybančios viršum senamiesčio

gatve žemyn
nubėga sauja krišnaitų
žvangučiai būgnai
hare krišna rama

gali patikrint laikrodį
lygiai keturios arba šešiolikta

priedo sau tyliai
gali pasitikrinti atmintį
anno Domini 1990 Vilniaus
senamiestis Pilies gatvė
sninga dideliais kąsniais
Europos centras kažkur netoli
pavyzdžiui gruodis tau dvidešimt
balta kava briaunuotoj stiklinėj

žinoma jeigu laikaisi
visuotinės tradicijos apie
laiką ir erdvę

Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 278–279.

***

Dainius Dirgėla. Liūčių sezonas Vilniaus senamiesty

Velnias ožio barzda
nešęs užanty akmenį
sustingo Rotušės aikštėj
vardu pašaukęs debesis

lietus Didžiosios upe
Pilies upe žemyn drumzlini
vandenys galtoni lapai ir skėčiai

veriasi Katedros ežeras
balta bažnyčia plauko vidury
laumės Sereikiškių parke
raudonu persišku rudens
kilimu vaikšto migloj
žybsėdamos cigarečių ugnimis

dvylika varpinės laikrodžio
antausių tylai kurioj
man pakeliui ir ant švento
Kristoforo peties ir juoda
Charono valtimi

Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 280.

***

Kazys Bradūnas. Prisiminimas

Pilies gatvėje vakar
Sutikau Gorkį.
Rašytojas skundėsi
Vilniaus tremtimi:
Svetimas miestas,
Kiti papročiai
Ir kiti žmonės,
Negaunąs buto,
Gyvenąs gatvėje,
Lyg koks gatvinis,
Net Adomas Mickevičius,
Užsisvajojęs ten prie Bernardinų,
Su juo nesisveikina;
Todėl rašąs ir rašąs prašymus –
Leiskit grįžti į Rusiją!

Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 10.

***

Tereikia man iškelti koją į Pilies gatvę, ir tučtuojau atsidurčiau savižudiškoje gyvų ar jau mirusių poetų draugijoje, prie pigiu gėralu aplaistytų stalų, bedžiaugsmiame, gūdžiame susinaikinimo rituale, kurio vaikišką pradžią jau visi pamiršo, o galas nėra toks gailestingas, kad veikiai ateitų. Dievas dionisas čia niekuomet nebuvo nė kojos įkėlęs. Aš seniai tapau aistringa beprasmių kančios žudynių dalyve, nors Vilniaus poetai, gyvi ir mirusieji, bet – visada apgirtę, man priekaištaudavo, kad nedrįstu kaip reikiant pakelti sielvartų kartelės, kad plūduriuoju tik pačiame nevilties paviršiuje, užuot stačia galva nėrusi į kunkuliuojančias jos gelmes.

Jurga Ivanauskaitė, Agnijos magija, Vilnius: Tyto alba, 2006, p. 60.