Pilies g. 8

Asmenybės

JURGIS MATULAITIS (1871–1927)

Katalikų arkivyskupas, palaimintasis (1987). Vienas pirmųjų katalikų socialinio mokymo skleidėjų Lietuvoje ir Lenkijoje. Mokėsi Kelcų, Varšuvos kunigų seminarijose, studijavo teologiją Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge, vėliau – Fribūre (Šveicarija). 1899 m. įšventintas kunigu, kunigavo Lenkijoje, įsitraukė į socialinę veiklą (steigė prieglaudas, šelpė vargšus). Atkūrė ir reorganizavo marijonų ordiną, įsteigė marijonų vienuolynus Varšuvoje, Marijampolėje. 1918 m. Kaune įšventintas vyskupu ir paskirtas Vilniaus vyskupijos ordinaru. 1918–1925 m. gyveno Pilies g. 8. 1925 m. pakeltas arkivyskupu ir paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai. Sudėtingu istoriniu laikotarpiu jis išlaikė tautinį ir kalbinį neutralumą.

Citatos

Taigi davėme ir dovanojome, ir šiuo mūsų raštu duodame ir dovanojame amžiną ir neatšaukiamą dovaną – minėtų vargstančių dėl sunkios padėties, bet turinčių tikslą pabaigti studijas studentų, nesvarbu, kokios tautybės jie būtų, laisvam gyvenimui mūsų akmeninį ar kitaip išmūrytą namą mūsų Vilniaus mieste, Bernardinų gatvėje, specialiai mūsų lėšomis pastatytą, tos pačios paskirties, kokios yra Bursa, su tokiais papročiais ir įstatymais. […] Tiems patiems studentams viršaus davėme ir pridėjome rūsį (sandėlį), kuris iš vidaus prasideda nuo pačios Bursos ir tęsiasi iki pat Pilies gatvės.

„Valerijono bursos pastatymas ir aprūpinimas. 1579 metai (Iš Vilniaus kapitulos archyvo)“, Mykolas Balinskis, Vilniaus miesto istorija, Vilnius: Mintis, 2007, p. 413–417.

***

Mokslas vyko lotyniškai – ta praktika nesikeitė du šimtus su viršum metų: niekam nerūpėjo nei profesoriaus, nei studento kilmė, jeigu jie mokėjo Vergilijaus kalbą (anot paplitusios anuomet nuomonės, lietuvių kalbos motiną ir pirmavaizdį). Dėstė ir studijavo lietuviai, lenkai, rusėnai, bet nestigo vokiečių, anglų, škotų, airių, švedų, norvegų, ispanų, portugalų, vengrų, pasitaikydavo suomių ir totorių. Dar Protasevičius įsteigė bendrabutį ir valgyklą studentams, cuiuscunque nationis illi fuerint, „kad ir kokios tautos jie būtų“.

Tomas Venclova, Vilnius: asmeninė istorija, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2011, p. 74.

***

30. III. 1919. Pusiau šeštą valandą iš ryto išgirdau durų skambutį skambant. Mano vaikinai – broliukai su kun. Juozu meldėsi koplytėlėje, o aš kambaryje rengiausi su šv. Mišioms ir pamokslu eiti Labdarybės koplytėlėn (Do Dobroczynności) Šv[č]. Sakramento garbintojų prašomas. Išėjau pats durų atidarytų. Išvydau tą patį bolševiką, augalotą vyrą, kurs andai buvo pas mane buvęs, kad aš butą paliuosuočiau. Dabar jis man pranešė, kad tas komisaras, kurs buvo ketinęs mano būste apsigyventi, jau grįžęs iš Maskvos ir ėsąs geležinkelio stotyje, kad tuoj čia atvažiuosiąs su savo draugais, iš viso septyni žmonės ir du automobiliu. Taigi, kad ko gre[i]èiausiai parûpinèiau jiems vietos. Atsakiau, kad bolševikų nusprendimas, kuriuo buvo įsakyta man butas užleisti, jau yra atmainytas, kad Būstų skirstymo skyrius yra jam kur kitur, be abejo, kambarius parūpinęs. Parodžiau gautąjį iš Būstų skyriaus tam tikrą raštą. Prašiau, kad kreiptųsi į Būstų skirstymo skyrių. Jis man atsakė: dabar šventadienis, nieko nerasiąs to skyriaus raštinėje, nerasiąs draugo Abramovo, to skyriaus vedėjo; taigi, kad aš bent tuo tarpu visus juos, atvykusius iš Maskvos, čia įsileisčiau, kol nesusiras sau tinkamo būsto.
    To bolševiko jau būta įsikraustyta mano kieman su vienu automobiliu, pilnu benzinos statinių ir kitokių kraustulių.
    Neužilgu atvažiavo ir patsai komisaras.
    Tam taip pat parodžiau raštą, kad pirmasis bolševikų nusprendimas atmainytas, kad jiems kur kitur skiriami kambariai. Jis sakė, kad galįs to rašto ir nepaisyti, prašė, kad tuo tarpu juos čia įsileisčiau. Iš kalbos su juo buvo matyti, kad būtinai jie nori mano namuose apsigyventi. Aš jį įspėjau, kad žmonės šnairai pažiūrės į tą jų įsibrovimą į vyskupo namus, kad gal kilti dėl to ir riaušių. Sakiau, Tamistos turite galios, galite daryti ką tinkami; ne ką padarysi, užleisti jums kambarius aš esu priverstas; jums verčiant, ir visiškai pasišalinsiu iš namo, bet Tamistoms nepatariau čia eiti; nes žinau katalikų liaudį – ji tokių dalykų nepakęs, bus sumišimas.
    Išeidamas miestan su Mišiomis, įsakiau, kad ramiai laikytųs vėl atsidanginus bolševikams, kad užleistų laukiamąjį kambarį ir svečių kambarį, jei būtinai jie spirtųsi čia liktis. Buvova pasikalbėję, sutarę su Tėvu Juozu, kad aš išsikelsiu Seminarijon, jei čia bolševikai skverbsis, o jis liksis su vaikinais saugoti namo.
    Grįžęs iš pamaldų apie 11½ valandą, radau jau pilnus žmonių vartus, laiptus ir priemenę, buvo lietuvių ir lenkų, subėgo gintų vyskupo namo pajutę, kad bolševikai nori jį užgrobti. Buvo atvažiuota septynetos bolševikų: penki vyrai ir dvi moteriški. Dėl tų moterų mūs žmonės dar labiau buvo įpykę, mat spėjo, kad jos nekokio pasielgimo ir tyčia lenda į vyskupo namą, kad jį išniekinus.
    Pajutę žmonių minią renkantis, bolševikai vyrai išėjo iš namo, tesiliko tik tiedvi moteriški. Žmonės, suėję į salioną, daug jiedviem aštrių ir karčių žodžių buvo prišnekėję. Man įėjus į namą, žmonės pasakė, kad nieku būdu neduosią vyskupo namuose ar kieme gyventi bolševikams; čia ėsąs visų katalikų namas, katalikai ėsą to namo savininkai, ir nieks čia be jų valios ir žinios nepriderąs čia kraustytis.
    Žmonių ėmė rinktis kaskart daugiau, prašiau, kad ramiai laikytųs.
    Po kiek laiko žmonės panoro su manim pasitarti, išėjau į juos, išdėsčiau jiems visą atsitikimą; patariau, kad pasiųstų į bolševikų valdybą kokius atstovus. Man paprašius, žmonės ėmė skirstytis.
    Kaip tik žmonės išvaikščioję buvo, štai ir vėl atbirzgė visi tie patys bolševikai automobiliu. Aš vėl prašiau, kad jie kur kitur geriau pasiieškotų sau vietos, kad žmonių nearzintų. Pridėjau, až mums čia bekalbant, be abejo, vėl žmonės ima rinktis; nes aš žinau, kad mano būstą žmonės saugoja ir neleis jums čia liktis. Ir iš tikrųjų vėl ėmė rinktis žmonių minia. Bolševikai ir vėl išsinešino nieko nemitę.
    Popiet dar trečią kartą mėgino įeiti į mano namą, bet pradėjus ir vėl žmonėms rinktis ir telktis, galutinai išsidangino ir jau tą dieną nebegrįžo.
    Įpykę sakė į mano vaikinus ir virėją: mes vis tiek čia tvarką padarysime, vis tiek čia jūs „papos“ nebus.

Jurgis Matulaitis, Užrašai, Vilnius: Aidai, 1998, p. 185–187.

***

Vilnius, A. D. 1579

Jau buvo aštuoniolika bažnyčių
ir trigubai tiek smuklių. Ant Vilnelės
vandens malūnas. O Pilies gatve
ir ketvertu, ir šešetu kinkytos,
pralėkdavo karietos. Su varpais
kitas sutikdavo. Ilgi vežimai
su miltais, malkom, gelumbe ar plytom
girgždėdavo daugiausia naktimis.

Kopernikas seniai jau buvo miręs,
bet saulė vis dar sukos apie žemę.
Nedaugelis čia buvo laikęs knygą.
Visi tie mėsininkai, odminiai,
auksakaliai, kepėjai, baldžiai, kurpiai,
meistrai ir jų gizeliai – įtariai
žiūrėdavo į dvikinkį vežimą,
kurs retkarčiais pro Rūdninkų vartus
į Vilnių nusileisdavo. Miestiečiai
tik rankomis numodavo: ė, knygos! –
o druskos jau koks mėnesis nėra.

Bet buvo dar kažkas tarp dūmų, dulkių,
tarp gatvių erzelio įvairiakalbio.
Lyg ir laukimas. Lyg ir ilgesys.
Lyg nerimas. Kažko dar trūko miestui,
kas buvo jau čia pat. Juk ne iš gero
ir Vilniaus vyskupas Valerijonas
vos tik akis sumerkia – girdi kosint
už durų Liuterį. Kad tu prasmegtum,
šėtono sėkla! Keliasi, žegnojas
ir laišką rašo popiežiui Grigaliui.

O kai pavargęs paryčiu užmiega,
tai susapnuoja aukštą, žalią medį,
už Vilniaus rūmus ir pilis aukštesnį.
Ant jo šakų, tarytum angelai
gražiai susėdę, gieda jaunikaičiai
„Hosana in excelsis“. Virš galvų
siūbuoja dangiški to medžio vaisiai.
Ir jaunikaičiai ištiesia rankas,
nusiskina, suvalgo. Vėl užgieda.

Justinas Marcinkevičius, Pažinimo medis: poema, Vilnius: Vaga, 1979, p. 7–9.

***

Valerijono bursa

Priklausė Vilniaus kurijai tas namas.
Čia kartais apsistodavo trumpam
tolimesnės parapijos klebonas
su reikalais atvykęs. Kitą sykį
apsinakvodavo koks piligrimas.
Per atlaidus ir didesnes šventes
pakreikdavo šiaudų po visą aslą:
vartydavosi, dūsaudavo žmonės,
atnešę nuodėmes, ligas, bėdas
ir alkanas blusas arčiau prie dievo.

Dabar gi vyskupas Valerijonas
tą vienaaukštį apkuopė, iš lauko
ir iš vidaus pabaltino, iškirto
dar vieną langą ir palopė stogą.
Išklojo vieną galą lentomis,
bent dešimt vietų gulimų pataisė.
Kitam gale pastatė ilgą stalą.
Litvinai, sako, kur vargingesni,
galės čionai miegoti, misti, melstis,
lankyti Akademiją už dyką,
kad, viešpatį pažinę, jį paskui
kitiems parodytų. Litviną, sako,
prie knygos ir prie dievo tik su duona
ir lašiniais prišauksi.

O iš tikro
kai per bažnyčias apskelbė, kad Vilniuj,
tam tyčia pataisyta, laukia „žėkų“
Valerijono bursa, kai žinia
ką reikia pasiekė – tas vienaaukštis
bematant prigužėjo.
Įdienojus
sėdėdavo ant slenksčio „tėvas Rokas“ –
lietuvių bursos užveizdas – augus,
plačių pečių, didžios jėgos vienuolis.
Priemenėje už durų matės gelda,
kur visą laiką mirko sauja rykščių.
Daugiau dėl baimės, nes labai retai
čia jų prireikdavo: vienuolis valdė
žodžiu, žvilgsniu ir kryžium. Kartais rankom.

Kuklioji bursa! Lėkdavo pro šalį
Chodkevičių, Valavičių, Sapiegų
ar Pacų herbais ženklintos karietos,
atveždamos prie mokslinyčios durų
didikų sūnus. Kitąsyk raiti
prajodavo, vargu ar pastebėję,
kaip sunkiai žiūri bursa iš paskos
jaunom akim pro mažą langą. „Chłopy“, –
sakydavo vieni. Kiti, pramokę
šiek tiek lotyniškai – „Villani“*. Kartais
vežėjas šmaukšteldavo botagu
per stogą jos įlinkusį.
Ak, bursa,
vilčių lopšy, pilkasis Vilniaus žvirbli!

[…]

Ak, tūkstantis šeši šimtai dešimtais
per Vilniaus gaisrą sudegė ir bursa.
Teliko akmenys keli, kuriuos
į pamatus padėjo po kiek laiko.
Į mūsų pamatus, kuklioji bursa.

*Kaimiečiai (lot.)

Justinas Marcinkevičius, Pažinimo medis: poema, Vilnius: Vaga, 1979, p. 19–22.