Pilies g. 30
Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 30. 2018
Lietuvos dailės muziejus
XVII a. namą nuomojosi barzdaskučių cechas. 1783 m. pastatą įsigijo auksakalys Tadeuszas Skędzierskis, čia įsirengęs dirbtuvę. Po jo mirties pastatas atiteko jo sūnui auksakaliui Ignacui Skędzierskiui, vėliau – jo palikuonims. Skędzierskiai namą valdė apie šimtmetį. XIX a. pabaigoje jį įsigijo antikvaras ir knygininkas Abraomas Ickovičius, kurio iniciatyva pastatas 1910 m. buvo rekonstruotas pagal architekto Leono Ravickio projektą: užstatytas ketvirtasis, mansardinis, aukštas, įrengtas puošnus kampinis bokštelis – erkeris, pertvarkyti ir dekoruoti fasadai. Pats A. Ickovičius pirmame namo aukšte iš Literatų g. pusės 1890 m. įrengė knygyną, kuris buvo vienas ilgiausiai veikusių knygynų Vilniuje – iki 1940 m.
Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 30. 2018
Lietuvos dailės muziejus
Citatos
Paskutinis kampinis Vilhelmo Albertaičio Dereslo (Deresl Olbrychtowicz, Dresler) mūrnamis, priklauso miesto jurisdikai. Iš Žyminskio (Rzymiński) namą nuomojasi Mykolas Šulcas (Szolc). Jame iš gatvės, kuri veda link evangelikų reformatų bažnyčios, varteliai, apačioje krautuvė su priemene ir sandėliu. Kitoje pusėje kambarys su priemene ir virtuve. Vienas rūsys, su dviem pertvaromis. Viršuje kambarys į gatvės pusę su kamara ir priemene. Kitoje pusėje, viršuje, kambarys su kamara. Kernavės seniūnui užleidus, apsistojo Karūnos kanceliarijos regentas [Jonas Lipskis].
„Karaliaus dvarui skirtų namų per valdovo [Vladislovo Vazos] apsilankymą Vilniuje 1636 m. surašymas“, Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 90.
***
Literatų skersgatvyje buvo Ickovičiaus knygynas, kuriam vyresnieji mano kolegos, labai pritrūkę pinigų, parduodavo prieš metus pirktus vadovėlius. Aš pats pardaviau kažkokią aritmetiką, kad galėčiau nusipirkti rožių ir sviesti jas į sceną Julijui Ostervai, kuris Vilniuje pradėjo savo karjerą. Šis Ickovičius turtėjo iš gimnazijos moksleivių, bet paskui paseno, suvaikėjo ir leidosi apmulkinamas dviejų subjektų, kurie prisivogė tiek knygų, kad atidarė nuosavą parduotuvę. Ickovičius pergyveno bent vieną iš jų. Prasidėjus paskutiniam pralaimėtam karui mačiau jį tokį pat, kaip ir eidamas į pirmą klasę. Atrodo, kad ir mano dėdės „stumdė“ jam knygas. Kiek gi tas žmogus galėjo turėti metų!
Darius Pocevičius, 100 istorinių Vilniaus reliktų: nuo XIV a. iki 1944 m., Vilnius: kitos knygos, 2016, p. 488 [versta D. Pocevičiaus iš: Stanislaw Cat-Mackiewicz „Miasto przepiėknych cmentarzy“, Lwów i Wilno, Nr. 82, 1948-08-01, p. 2.]
***
Tai, ką papasakosiu, nebus išgalvota
Gatvelė beveik tiesiai prieš universitetą
Tikrovėje ji vadinosi šitaip: Literatų skersgatvis
Ant kampo knygynas, bet ne tomai, o rankraščiai
Sukrauti net iki lubų. Neįrištos, sumazgiotos virvėmis
Spausdintos ir rašytos ranka, lotynų, kirilica,
Hebrajų raidės. Prieš šimtą, tris šimtus metų.
Šiandien manau, kad tada man šyptelėjo laimė.
Iš šito knygyno matėsi stovintis priešais
Truputį pasviręs kitas toks pat.
Ir šeimininkai panašūs: nubalusios barzdos,
Ilgi chalatai, įraudę skruostai.
Nuo to laiko, kada pravažiavo Napoleonas,
Čia niekas nepasikeitė. Akmenų privilegija?
Č. Milošo poemos „Kur teka saulė ir kur leidžias“ (lenk. „Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada“, 1974) ištrauka. Cit. iš: Darius Pocevičius, 100 istorinių Vilniaus reliktų: nuo XIV a. iki 1944 m., Vilnius: kitos knygos, 2016, p. 488–489 [versta D Pocevičiaus iš: Czesław Miłosz, Poezje, t. 2, Paryż: Instytut Literacki, 1981, p. 231.]