Pilies g. 26

Nuo 1914 m. trečiame aukšte įsikūrusi Lietuvių draugija nukentėjusiesiems dėl karo šelpti Pirmojo pasaulinio karo metais organizavo platų karo pabėgėlių paramos tinklą, rinko aukas, rėmė per 200 000 lietuvių pabėgėlių Rusijoje, steigė mokyklas, bendrabučius, maitinimo punktus, spausdino lietuviškus leidinius. Su šiuo pastatu siejamas reikšmingiausias valstybei įvykis – čia 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. 2000 m. pastate atidarytas muziejus – Signatarų namai.

Citatos

Daktaro škoto [Jokūbo] Arnolto [Arnolt, Arnoth] našlės mūrnamis, priklauso miesto jurisdikai. Jo apačioje dvi krautuvės – viena knygrišio, kita tuščia. Yra smuklės kambarys, sandėlis, alkoholio darykla, arklidė keturiems arkliams laikyti, galerija malkoms sukrauti, rūsys. Kiemas ankštas. Antrame aukšte keturi kambariai su dviem kamaromis, priemenėmis ir virtuvėmis. Apsigyvenęs Rečicos seniūnas su jaunesniu broliu, kuris lanko mokyklą. Pagal prievolę užrašyta LDK kancleriui [Albertui Stanislovui] Radvilai, prieš tai niekas neapsistodavo. Šeimininkė nepateikė jokios privilegijos, tik teigė, kad jos vyras buvo burmistru ir tarnavo valdovui.

„Karaliaus dvarui skirtų namų per valdovo [Vladislovo Vazos] apsilankymą Vilniuje 1636 m. surašymas“, Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 89.

***

Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
    Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
    Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
    Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
    Vilnius, vasario 16 d. 1918 m.
    Lietuvos Tarybos nariai: Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Jonas Basanavičius, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis

„Lietuvos Taryba skelbia Lietuvos nepriklausomybę“, Lietuvos aidas, 1918 m. vasario 19 d., p. 1.

***

Paeiliui užsukime į „Baltą Štralį“. Iš visų trijų Štralio kavinių ši buvo mažiausiai žinoma. Garsėjo tik skaniais pyragaičiais ir tortais. Nuo šių skanėstų niekas neatsisako, bet ypatingų jų mėgėjų Vilniuje buvo ne tiek daug. Šiai žmonių kategorijai priklausė visų pirma išsisklaidę provincijoje gausūs mažesnio ir didesnio kalibro dvarininkai, turtingesni senamadiški klebonai ir vienas kitas buvęs pirklys, advokatas ar daktaras. Reikėjo matyti juos valgant „Balto Štralio“ saldžiuosius gaminius. Tai buvo tikra smaližių su dideliu pietizmu atliekama simfonija. Skirtumas tik tas, kad styginius bei pučiamuosius instrumentus pavadavo lūpų čepsėjimas.
    – Och, panie dzieju, co za słodycz. Buty zdjać i palce lizać. Panie starszy (taip tuomet buvo vadinami kelneriai), bądź pan łaskaw jeszcze porcyjkę [Och, tamstele, koks gardumėlis. Pirštus nusilaižytum. Oberkelneri, malonėkite dar porcijukę.].
    – Ma pan hrabia rację. Jak źyję smaczniejszych rzeczy nie konsumowałem. Ja teź poproszę o dodatkową porcję [Ponas grafas teisus. Nieko skanesnio gyvenime neragavau. Aš irgi paprašyčiau papildomos porcijos].
    „Baltas Štralis“ buvo patogus dar ir tuo, kad antra salė turėjo, berods, tik vieną, į tamsų kiemą išeinantį, langą, ir joje visada degė šviesa. Salė atrodė iš tiesų romantiškai, pasieniais ant minkštų sofų čia dažnokai sėdėdavo burkuojančios įvairiaamžės poros. Šioje betgi kavinėje nesilankė nei ieškančios meilės nuotykių aristokratės, nei juo labiau Korinto dukterys. Į ją kiekvienas ateidavo su savo sezonine ar nuolatine širdies dama, kuriai nesivaržant galima buvo atverti sužeistos arba ir sveikos širdies neišsenkamų jausmų šaltinį. Jaukioje apytamsėje salėje jo niekas nesudrumsdavo.
    Neretai čia užklysdavo ir iš tolimų parapijų atvykę į Vilnių dvasios tėvai. Gal todėl ši kavinė buvo dar vadinama „kunigiškas Štralis“.
    Ne kur kitur, o tik šioje nuo žmonių akių paslėptoje salėje vokiečių okupacijos metais susirinkdavome pasiskųsti ir pasiguosti: Sruoga, Krėvė, o kartais atsirasdavo Janušytė. […]
    Čia pravartu paminėti dar vieną būdingą faktą. Vokiečių okupacijos metu Vilniuje gyveno gerokas lenkų atbėgėlių būrys. Kiekvienam to būrio nariui reikėjo kaip nors verstis. Vienas nelengvo laikinų Lietuvos sostinės įnamių pragyvenimo šaltinis buvo aptiktas „Balto Štralio“ kavinėje. Kelių buvusių aktorių iniciatyva ten pradėjo veikti kaip ir literatūrinis kabaretas „Ksantypa“. Vakarais bedarbiai aktoriai ir aktorės demonstravo savo talentus deklamuodami ir dainuodami. Vakarų programa, kaip pasakojo jų lankytojai (asmeniškai neteko matyti), buvusi gana pikantiška. Lenkai – dideli šio žanro meistrai, ir mėgėjams iš tikrųjų yra ko paklausyti. Nieko tad nuostabaus, kad tuose a la „Cafe-Chan-tane“ vakaruose niekuomet netrūkdavo ir lietuvių, kurie sugūžėdavo pavarvinti seilę ir paganyti akis.

Rapolas Mackonis, Iš kavinės į kavinę, Vilnius: Unitas, 1994, p. 13–15.

***

Konstanty Ildefons Gałczyński. Elegie wileńskie. 1935

Wiersza miarowy takt miesza się z deszczem wiosennym,
lecz oto cichnie deszcz, brzmi tylko wiersz struną rymu –
i kapeluszy kształt, i rytm kroczących prałatów
biorę za diabli szpas, co przeniósł mnie we śnie do Rzymu.

Niestety, forsy brak na wojaż do Watykanu.
Znów pękło lustro dżdżu, pluszczą gotyckie gargule.
lury biegną przez strop, jak ciężkie z wojskiem pociągi.
Rzuciłem MSZ. A mogłem być w Rzymie konsulem.

Na Ostrobramskiej 9 piekli się Klub Dyskutantów,
mielą nazwiska: Marks, Sorel, Vilfredo Pareto…
Rzucam gromy na Klub, Klub pyta: – Czego chcesz w Klubie,
balwierzu holandzkich chmur, bezużyteczny poeto?

U Sztralla (vis-a-vis Poczty) schodzą się professores:
Dembiński, Iwo Jaworski, Manfred Kridl, Srebrny ateńczyk;
i nad stolikiem struchlałym, nad drżącą szklanką pół czarnej
przechodzą cytaty z „Fausta“ niczym Oddziały Szturmowe.

Przed Bazyliką tłum. Dzwonią ostrogi majorów.
Małe koboldy uliczne niosą pierwiosnki w spodeczkach:
– Jeść chce si – zawodzi kobold. – Pan kupić bukiet pierwiosnków.
Pięć groszy… świeże pierwiosnki… Pan kupić… pan kupić… pan kupić!

Jest tajemnicze Wilno, pomarańczowo-zielone,
zwłaszcza wieczorem, gdy siedzisz jakby w butelce od piwa
Drzemią budowle baroku, a w nich jak w szafach przezacnych
świeczniki zdradliwych kształtów, ballady, zmarłe perfumy..

I mosty są: Zwierzyniecki, Zielony, skąd magik Bosko
wzniósł się na oczach cesarza w północnych mgieł nostalgiczność
I mostki ponad Wilenką z balustradami w trytony,
gdzie skoczyć do wody na łeb to tylko romantyczność.

Żydzi z ulicy Gaona, ze Szklanej, z Mylnej, z Podwójnej
żyją z NAPRAWY LALEK i ZALEWANIA KALOSZY,
okiem czerwonym jak koral szukają znaków na chmurach,
smażą śledzie i wierzą w nadejście Goga-Magoga.

Wymieć pokój, służąca! Już twoja pani jest blisko!
Z doniczek obetrzyj kurz. Przydaj gitarze mej wstążek.
Hurra! samolot nad miastem, a w samolocie Natalia.
Rozświeci życiowy mrok Natalia, świecący posążek.

***

Liko tik pėdsakas Vilniaus topografijoje. Taryba posėdžiavo netoli senojo universiteto, Štralio namų trečiajame aukšte, ir posėdžių protarpiuose jos nariai nusileisdavo į Štralio kavinę pailsėti; šie gana stilingi namai su romėniškais biustais bei žemdirbystę ir žvejybą vaizduojančiomis statulomis nebuvo nugriauti komunistinės valdžios, ir beveik visi vilniečiai inteligentai žinojo jų istoriją, bet minėti ją buvo griežčiausiai draudžiama. Vienas kitas ryždavosi tylomis parodyti šią vietą atvykėliui (pats esu tai daręs); saugumui vasario šešioliktoji būdavo ypatingos parengties diena, nes žmonės visoje Lietuvoje, ypač mokiniai, tada rengdavo slaptas patriotines sueigas ir kartais iškeldavo nepriklausomos Lietuvos vėliavą – geltoną, žalią ir raudoną.

Tomas Venclova, Vilnius: asmeninė istorija, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2011, p. 145.