Pilies g. 24

1773 m. uždarius jėzuitų ordiną, kaip ir kiti šios vienuolijos turtai, namas atiteko Edukacinei komisijai ir buvo parduotas. Daugiau kaip šimtą metų jo savininkai nuolat keitėsi. Viršutiniuose aukštuose esantys butai buvo nuomojami, o pirmame veikė smuklės, kavinės, biliardas, galanterijos ir vyno parduotuvės. 1830–1835 m. butą šiame name nuomojo istorikas ir publicistas Józefas Ignacas Kraszewskis (1812–1887). XIX a. pabaigoje pastatas suremontuotas, kieme įrengtos galerijos, naujos laiptinės. Name veikė Geršono Strakūno knygynas ir biblioteka.

Nuo XX a. pradžios namas priklausė A. Naruševičiui, turėjusiam restoraną pirmame aukšte. Jo iniciatyva namui užstatytas ketvirtas aukštas su lėkštu istorizmo architektūrai būdingu frontonu su pusapskrite arkine niša centre. 1918 m. pastate įrengtas viešbutis „Versal“, kuriam 1939 m. suteiktas pavadinimas „Narocz“, o po karo – „Narutis“. 1967 m. rekonstrukcijos metu atidengti gotikiniai pastato elementai, fasade išryškėjo visi trys statybos laikotarpiai: raudonų plytų senasis pirmas aukštas, klasicistiniai antras ir trečias aukštai bei XX a. pradžios ketvirtas aukštas. 1997 m. atliktos rekonstrukcijos metu uždaras vidaus kiemas buvo uždengtas stiklo stogu, jame įrengtas liftas. Viduje atidengtos kai kurios išlikusios freskos, sutvarkyti gotikiniai rūsiai, kuriuose įsikūrė viešbučio restoranas. Prie viešbučio buvo prijungta buvusios Medicinos kolegijos pastato (Pilies g. 22) dalis.

Asmenybės

Citatos

[Vilniaus tarėjo] Andriejaus Snarskio (Snarski) mūrnamis, priklauso miesto jurisdikai. Apačioje, prie vartų, didelė audinių krautuvė, kairėje pusėje odos krautuvė, prie kurių du sandėliai, du rūsiai iš gatvės pusės, viename iš jų pilsto vyną. Yra galerija malkoms sukrauti. Viršuje kambarys į gatvės pusę su kamaromis iš abiejų pusių. Šonuose kampuose trys kambariai su dviem kamarėlėmis ir nedidelėmis priemenėmis bei virtuvėlėmis. Kiemas mažas. Pagal prievolę užrašyta Žemaičių vyskupui [Jurgiui Tiškevičiui], prieš tai buvo apgyvendinti valdovo siuvėjai. Šeimininkas parodė 1561 m. Žygimanto Augusto išduotą privilegiją, pagal kurią namas atleidžiamas nuo svečių privolės per viešus susirinkimus.

[Pilies 24, dalis]

„Karaliaus dvarui skirtų namų per valdovo [Vladislovo Vazos] apsilankymą Vilniuje 1636 m. surašymas“, Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 89.

***

Gyvenau tada aukštai, p. Orlovskos name, priešais Šv. Jono bažnyčią, kur užėmiau net per erdvią svetainę su mažu kambarėliu.

Tai buvo tipiškas studentiškas butas, kuris tiktų ne vienam E. T. A. Hoffmanno romanui. Gana didelė salė, nešvari ir tamsi, šalia durų krosnis, atitverta širma, pasieniuose daug įvairios formos kėdžių, didžiulė jau anaiptol ne pati švariausia sofa, prieš ją staliukas su popieriais ir knygomis. Tarp dviejų langų – senas, jau matiniu tapęs veidrodis, toliau fortepijonas, o virš jo raižinys, vaizduojantis Adomą, pirmą kartą pastebėjusį šalia savęs Ievą, su Johno Miltono ketureiliu. Adomas su veido išraiška tyrėjo, kuris atrado naują, neklasifikuotą augalą arba nepažįstamą, prieštvaninį gyvūną, stebeilijosi į dar miegančią draugę. Tas vaizdelis juokino mus keista pirmojo žmogaus, mūsų tėvo fizionomija, kaip kažkas sakė, atrodė, kad jis nežinąs, „ar nusilenkti, ar kviesti sėstis“.

Salės viduryje nuo skliauto kabojo senas, stiklinis, auksuotas, storas voras, padengtas dulkėmis ir jau seniai niekam nenaudojamas, kurį kartais kliudydavo iškeltas cibukas. Antras kambarėlis (nes ir jo negaliu neaprašyti) tarnavo man kaip salon de reception, mažytis, ankštas, gana tamsus, buvo daug už salę tvarkingesnis. Visą apstatymą sudarė kelios raudonmedžio kėdės, toks pat stalelis, kiek nuskilusi psyche [tualetinis stalelis su veidrodžiu] ir rinktiniai raižiniai, vaizduojantys Pauliaus ir Virginijos istoriją [iš Bernardin de Saint-Pierre romano, išleisto 1787 metais]. Tai ant to stalelio, šiame kambaryje, žvelgdamas į aikštelę prie Šv. Jono bažnyčios, parašiau „Poną Karolį“ ir „Ketverias vestuves“ [J. I. Kraszewskio romanai], čia gimė ir „Improvizacijos mano bičiuliams“ [apybraižų ir esė rinkinys]. Atleiskite, kad jums tai aprašinėju, bet taip man sugrįžta tie prisiminimai, kad juos sans arrière-pensé [be pašalinių minčių (pranc.)] apie jus, mielieji skaitytojai, iškloju popieriuje.

Józef Ignacy Kraszewski, „Vilniaus prisiminimai (1830–1835)“, Literatūra ir menas, Nr. 3409, 2013-01-11.

***

„Narutis“ lygiai toks pat, kaip visada. Tokios pat sienos, tokie patys veidai. Sukiužę išklypusiom kojom staleliai. Skurdi užkanda, bet kaip sumesta į metalines lėkštes. Vyrai abejingai siurbia alų ir pigų vyną, nuo kurio kraujas virsta smėliu, o kepenyse užsiveisia kirmėlės. (Juokinga būtų juos niekinti ar smerkti – jie naikina ir žlugdo save nė kiek ne smarkiau nei tie, kurie vyno neima į burną, bet savanoriškai užsiveisia kirmėles smegenyse.) Čia tvyro kvapas, kokį gali užuosti vien kareivinėse ir geležinkelio stotyse. „Narutyje“ niekas nepakito, tik aš pats gerokai pasikeičiau. Čia nedera mano madingai kirptas kostiumas, nė kiek neužtinę paakiai. Mano povyza turėtų visus erzinti. Tačiau čiabuviai abejingai teužmeta akį į mane ir vėl nusisuka. Gerai žinau, kodėl taip yra. Žmogaus, kitados lankiusio „Narutį“, veide įspaustas neišdildomas ženklas, kurio prasmės niekas nežino. Jo nerasi, žiūrėdamas į veidrodį, neįspėsi, kas išduoda tave esant slaptos „Naručio“ bendrijos nariu. Kitų veiduose pamatydavau tą ženklą iškart.

Ričardas Gavelis, Vilniaus pokeris, Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 149–150.