Pilies g. 20
Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 20. 2018
Lietuvos dailės muziejus
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto gydytojas, vaistininkas Rupertas Finckas 1545 m. įsigijo šioje vietoje stovėjusį medinį namą ir vietoje jo pastatydino mūrinį pastatą. Tarnaudamas valdovų dvaruose jis tapo vienu žymiausių ir turtingiausių XVI a. Vilniaus gyventojų. Po Fincko mirties jo vaikai nesugebėjo išlaikyti tėvo sukaupto turto ir 1599 m. namą pardavė pirkliui iš Gdansko Corneliui Vinholdui, kuris Vilniuje reiškėsi kaip aktyvus evangelikų-reformatų veikėjas. 1605 m. jis gavo privilegiją įsivesti vandentiekį ir namą išplėtė. Nuo 1648 m. pastatas priklausė didikų Tiškevičių giminei, tačiau po 1655 m. karo ir gaisrų jis buvo netinkamas gyventi. 1747 m. namą įsigijo Vilniaus Jėzaus Draugijos akademija ir jį prijungė prie 1737 m. įsteigtos Kilmingųjų kolegijos pastatų, čia apgyvendinus jos dėstytojus. XX a. šiame name taip pat gyveno Vilniaus universiteto profesoriai. 1957 m. pastato pirmas aukštas buvo pritaikytas viešam naudojimui – čia veikė knygynas, „Lelijos“ parduotuvė, kavinė „Vaiva“, pagarsėjusi kaip sovietmečio intelektualų ir neformalų susitikimo vieta.
Citatos
Kornelijaus Vinholdo (Winold, Winhold) mūrnamis. Jame niekas neapgyvendintas, prieš tai gyveno velionis Karūnos pakamaris [Andriejus] Bobola, o po jo Karūnos pakamaris [Adomas] Kazanovskis. Savininkas parodė privilegiją, pagal kurią valdovas 1633 liepos 23 patvirtinoŽygimanto Augusto, Henriko Valua ir Zigmanto Vazos privilegijas. Jos nurodė, kad namas perduodamas pilies jurisdikai ir atleidžiamas nuo prievolės apgyvendinti valdovo dvariškius ir svečius per įvairius suvažiavimus. Taip pat dabartinis valdovas skelbia namo savininką savo servitoriumi ir atlidžia nuo svečių prievolės.
„Karaliaus dvarui skirtų namų per valdovo [Vladislovo Vazos] apsilankymą Vilniuje 1636 m. surašymas“, Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 88.
***
Aidas Marčėnas. Angelas atminties smuklėje
Juoda žiema. Tarytum vėl ledyną
atplukdė laikas. Sausio vakare
Pilies gatve jei leidies į knygyną,
atsiduri kokiam senam bare –
gorkyno „Vaivoj“. Tik šiek tiek suklydęs
protu ir durimis. Metus
sumaišęs. Iš kažkur užklydęs
tau angelas, kurs mena mamutus,
įpildamas stiklinėn kristalinės,
nusmingant šnabžda: „Neturi tėvynės.
Vienatvė ne blogiau nei vienuma…“
„O kaip dvasia? Skaidrėjantis sielynas?“
„Sielomaiša, sielokruša, salynas –
archipelago ago aguma!“
1992 12 20
Aidas Marčėnas, Metai be žiogo: eilėraščiai, Vilnius: Regnum, 1994.
***
Aidas Marčėnas. Miestas draugams
Svarbu laiku užmigti, ir tada
kaip niekad aiškiai miestą pamatysi –
pro rūką suboluos romaninės bažnyčios,
apgriuvusios
ir kylančios iš dugno
keistai čia išsiplėtusios lagūnos.
Ir vaizdas virptels, tartum atspindėtas
vandens paviršiuje, – taip, kaip ir būna,
kai ima temt ir ima tyliai lyti.
Jau greitai bus visai nebematyti
niūriųjų bokštų, griūvančių į naktį,
kurioj jau kertas naujo sapno vietos, –
su jom iš lėto traukias ši naktis.
Ir palieki tu vienas besėdįs
savuos namuos. Taurėj raudono vyno
rubinais švyti lempos kibirkštis
ir kertėje baugus šešėlis krūpsi, –
tokia yra pirma mūs pažintis.
Vos spindžią taurę lūpomis palietus:
– Negerk, negerk, – užnuodyta taurė,
iš jos išgėręs, jau neatsibusi,
nes nežinai, kas vyno tau įpylė
ir kokią ten istoriją įpynė,
ir nežinai, kas sukeitė taures, –
kažkoks paukštukas čiulbauja ausy,
kvaila lakštingala iš paupio karklyno,
o garsas toks, tarytum vėjo gūsis
pralėktų pro užmigusias girias:
– Negerk, negerk. Negerk, negerk, brangusis,
nors tau ir pagirios, turi tam atsispirt, –
girdi – ir kraujas teliūskuojasi taurėj…
Greičiau reik atsibusti ir patirt,
iš kur šviesa atplūsta į šią skylę, erdvėj
kuri kadais vadinosi butu.
Čia viskas lyg ne taip,
kaip andai buvo, – naujas
pro atviras duris boluoja kambarys, už jo
koridoriai (tarytum vienuolynas),
kuriais kadaise triračiu lakiojai – senuos,
senuos sapnuos, – ten slėpėsi kaimynas,
tik apatinėm kelnėm bemūvįs.
Ir ant tavęs ne rūbai – skarmalai,
ir – gėda kaip! – nepridengta lytis.
Ir dar matai, kaip ta pati naktis
už lango tvenkias ir į būstą srūva,
o sienom vešlūs rangos augalai
ir skleidžias saldžiai dvokiantys žiedai
jų gašlūs.
Bet, keista, kūnas judesiui paklūsta
ir juda ten, kur eiti tu turi
kreiva erdve, kuri nepatvari.
Greičiau laukan, – čia tvenkiasi grėsmė,
bet juk ne tai esmė, aiman, tiesiog, duris atvėrus,
sustoti tenka baimėje pastėrus,
kai akinančioj šviesoje
matai apgriuvusią romaninę bažnyčią,
kuri iš lėto svyra į tave…
Bet bėgi jau keistai tuščia gatve,
kuri tarp gotikinių ir barokinių namų
nuo kalno veda, –
ir tu žemyn čiuoži, pribėgęs slidų ledą,
nes jau pašalę ir beveik žiema.
Viena iš keliasdešimt tūkstančių dienų, –
dabar tiktai prasideda diena:
beveik žiema, beveik dar neprašvitę…
Keli namai, lyg atmintin įkritę, –
kažkur nebetoli turėtų būti vietos,
kurias galėtum atpažint kaip nors, –
ir šiaip jau panašu į Gorkio gatvę.
Ir išsigandęs lekiančios karietos,
į atvirą tarpuvartę smunki
ir išvysti, ką taip išvysti troškai:
aštuonios, rytas, „Vaiva“ atsidaro…
– Įpilkit likerio! Ir Robertui, ir man,
ir dar įpilkit Edmondui ir Šarui,
ir viską paskaičiuokite „bargan“, –
kalbi nelyg skaitytumei iš knygos,
ir taip toliau, ir baisiai panašiai –
ką esam kartų tūkstantį patyrę, –
daiktai taip nuostabiai aplinkui tviska
maro metu, – nes mums nebaisios ligos.
Nes esame numirę.
Štai ir viskas. Ak, dar:
kada nuo karščio pleišėt ims skarda,
trimitą angelas prie lūpų kels – papūsti
ir pagrindas mėgins po kojom sprūsti,
o visas vaizdas suktis, – štai tada
svarbiausia kuo skubiausiai atsibusti.
1990 10 01
Aidas Marčėnas, Metai be žiogo: eilėraščiai, Vilnius: Regnum, 1994.