Pilies g. 2

1922–1939 m. pastate dirbo periodinio leidinio Žodis (Słowo) redakcija. 1931–1934 m. čia leistas dienraščio literatūrinis priedas Žagarai (Żagary), kurį rengė ir jame savo kūrybą publikavo to paties pavadinimo lenkų avangardo literatų grupė. Jos vienu aktyviausių dalyvių buvo būsimas Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas, 1933 m. išleidęs savo pirmąją poezijos knygą Poema apie sustingusį laiką (Poemat o czasie zastygłym). Nacių okupacijos metais name veikė dienraščio Naujoji Lietuva redakcija, kurios redaktorius ir aktyvus publicistas Rapolas Mackonis su rašytoju Baliu Sruoga ir kitais Lietuvos inteligentais 1943–1945 m. nacių kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Asmenybės

CZESŁAW MIŁOSZ (1911–2004)

Rašytojas, diplomatas. Nobelio literatūros premijos laureatas (1980). 1929–1934 m. Vilniaus universitete studijavo teisę. Nuo 1930 m. skelbė eilėraščius spaudoje. Priklausė Vilniaus literatų avangardistų grupuotei „Žagarai“ („Żagary“), 1931–1934 m. leidusiai to paties pavadinimo mėnraštį – laikraščio Žodis (Słowo), kurio redakcija buvo įsikūrusi Pilies g. 2, literatūrinį priedą. 1940 m. rašytojas pasitraukė iš SSRS okupuotos Lietuvos į Varšuvą, po karo buvo Lenkijos Liaudies Respublikos diplomatas JAV ir Prancūzijoje. 1951 m. nutraukė ryšius su komunistiniu režimu, gyveno Prancūzijoje, nuo 1960 m. – JAV. Išeivijoje palaikė ryšius su Lietuva, bendradarbiavo spaudoje. Dažnai lankėsi jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, Lenkijoje, 1993 m. apsigyveno Krokuvoje. Parašė poezijos kūrinių, romanų, filosofinių veikalų. Poezijoje dažni Lietuvos ir Vilniaus motyvai.

Citatos

Kitoje gatvės, vedančios link Karališkųjų malūnų, pusėje kanauninkų mūrnamis, priklauso Vilniaus sufraganui [Stanislovui Neborskiui], privilegija suteikta dar Žygimanto Senojo.

„Karaliaus dvarui skirtų namų per valdovo [Vladislovo Vazos] apsilankymą Vilniuje 1636 m. surašymas“, Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 85.

***

„Słowo“ [1922–1939 m. leisto dienraščio redakcija veikė Pilies g. 2] skaitė dvarininkai, turtingieji miesčionys, inteligentija. Jo redaktorius S. [Stanislovas] Mackevičius ištisus 17 metų nuo 1922 iki karo pradžios garsėjo ne tik kaip tautinių mažumų ėdikas, bet visų pirma kaip Lenkijos „didžiavalstybingumo“ (mocarstwowość) apaštalas. Jo svajonė buvo nemenka: užgrobti Ukrainą, Baltarusiją ir Lietuvą, nes tose teritorijose nemaža dvarų buvo praradę darbdaviai.

Rapolas Mackonis, Amžiaus liudininko užrašai: atsiminimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 107.

***

Vasario 24 dienos [1943 metų] numeryje [1941–1944 m. leisto dienraščio „Naujoji Lietuva“; redakcija veikė Pilies g. 2] buvo įdėtas Lohseʼs atsišaukimas į lietuvius, raginantis juos stoti į organizuojamą „Legioną“. Po keturių dienų (II. 28. Nr. 51) tuo pačiu klausimu pasirodė pompastiškas atsišaukimas, kurį pasirašė… A. Rentelnas, E. Justas ir L. Vysockis (vyriausias vokiečių policijos vadas Lietuvoje). Aplipdę savo atsišaukimais visus Lietuvos patvorius, okupantai sudarė naujokų ėmimo komisijas ir laukė… […]

Cenzūros įstaiga kasdien atsiųsdavo visokiausių legionui paremti lozungų. Dėl „vietos stokos“ nė vienas nepamatė dienos šviesos. Tuo klausimu taip pat neįdėjau nė vieno straipsnio [rapolas Mackonis buvo dienraščio redaktorius]. […] Vėlai vakare iš spaustuvės korektorius paskambino, kad tik ką gavęs labai svarbų pranešimą, kuris įsakyta surinkti stambiu juodu šriftu ir įdėti pirmame puslapyje. […] Štai jis:

„Pašauktųjų registracijos vykdymas Lietuvoje dėl tam tikrų intelektualinių sluoksnių įtakos buvo neigiamai paveiktas. Tuo metu, kai estai ir latviai, savaime suprasdami savo pareigą, įsijungė į kovą su bolševizmu – ar tai fronte, ar tai savo tėviškėj – šios valandos reikalavimas Lietuvoje nebuvo lygiai suprastas. Atsakingieji asmenys tuo ne tik nusikalto prieš Europos tautų bendruomenę, bet ir prieš savo lietuvių tautos interesus, tautos, kuri pagal savo geografinę padėtį bolševizmo daugiau yra grasoma negu vokiečių tauta, kuri savo visas jėgas mobilizavo totaliniam karui. Todėl Lietuvių legiono steigimo atsisakoma. Registracija ateityje vyks tik darbams kariuomenei ir karo ūkiui. […]“

Toksai pranešimas pasirodė kovo 18 dienos numery (66). Kai tą rytą skaitytojai gavo minėtą numerį, saugumo rūmuose drauge su kitais tautiečiais buvau įstumtas į dengtą sunkvežimį ir… [kartu su kitais lietuvių inteligantais dienraščio redaktorius Rapolas Mackonis išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą].

Rapolas Mackonis, Amžiaus liudininko užrašai: atsiminimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 342–348.

***

Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, – keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.

Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 15–55.

***

Česlovas Milošas. Niekad Tavęs, mieste

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.

Berklis, 1963

Vertė Rolandas Rastauskas

***

Czesław Miłosz. Nigdy od ciebie, miasto

Nigdy od ciebie, miasto, nie mogłem odjechać
Długa była mila, ale cofało mnie jak figurę w szachach.
Uciekałem po ziemi obracającej się coraz prędzej
A zawsze byłem tam z książkami w płóciennej torbie,
Gapiąc się na brązowe pagórki za wieżami Świętego Jakuba
Gdzie rusza się drobny koń i drobny człowiek za pługiem,
Najoczywiściej od dawna nieżywi.
Tak to prawda, nikt nie pojął społeczeństwa ni miasta,
Kin Lux i Helios, szyldów Halperna i Segala,
Deptaku na Świętojerskiej nazwanej Mickiewicza.
Nie, nikt nie pojął. Nikomu się nie udało.
Ale kiedy życie się strawi na jednej nadziei:
Że w jakiś dzień już tylko ostrość i przezroczystość,
To, bardzo często, żal.

Berkeley, 1963

***

Żagary liko istorijoje dėl to, kad Miłoszas ten spausdino savo ankstyvuosius eilėraščius. Jo keistos, kiek siurrealistinės griaunamų miestų ir rūkstančių krematoriumų vizijos atitiko Zdziechowskio apokaliptinių pranašysčių dvasią. Jos davė pradžią literatūrinei krypčiai, pavadintai katastrofizmu. Ta kryptis paveikė ir kitų tautų poetus vilniečius: žurnalą atidžiai skaitė lietuviai Juozas Kėkštas, Albinas Žukauskas, o Šemarijas Kačerginskis ir Abraomas Suckeveris įkūrė grupę „Jung Vilne“, kurios veikla buvo panaši į Miłoszo grupės, tik jidiš kalba.

Tomas Venclova, Vilnius: asmeninė istorija, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2011, p. 154.

***

Priėjusi Pilies gatvės pradžią, kaip šuo (politiškai korektiškiau galbūt būtų sakyti – kaip kalė) išuostau visą „Kristianą“. Pardavėja ima eiti iš paskos. (Dėl visa ko.) Kaip neteisinga, kaip tiesmuka ir kaip netikslu, pagalvoju, spręsti apie žmogų iš apšiurusio palto. Lygiai taip pat, kaip apie moters seksualumą – iš jos kvepalų.

Giedra Radvilavičiūtė, Suplanuotos akimirkos, Vilnius: Baltos lankos, 2004.