Pilies g. 16

Pastatas sudarytas iš anksčiau atskirai stovėjusių dviejų XVI a. pastatytų mūrinių namų, vadintų Rudaminos ir Delamarso namais. Rudaminos namo savininkais nuo XVII a. pabaigos buvo Rodūnės seniūnas Petras Rudamina ir jo palikuonys. 1741 m. kunigaikščio Mykolo Masalskio įsigytą pastatą paveldėjo jo sūnus, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kuris per 1794 m. sukilimą buvo viešai pakartas Varšuvoje. XIX a. pradžioje pastatas buvo vienas geriausiai įrengtų mūrinių namų mieste. Delamarso name nuo 1663 m. iki mirties 1690 m. gyveno garsus prancūzų kilmės varpų ir patrankų liejikas Joannes Delamarsas. Namas, stipriai nukentėjęs nuo 1748 m. gaisro, buvo atstatytas ir XIX a. pradžioje pasižymėjo prabangiu interjeru. Abu namus nusipirkęs Napoleonas Odachowskis 1890 m. pagal architekto Cypriano Maculewicziaus projektą juos sujungė ir perstatė. 1902–1903 m. šiame pastate veikė vienas pirmųjų Vilniuje dailės salonų (įkurtas Stanisławo Bułharowskio), nuo 1903 m. – fotografo Iciko Serebrino ateljė, kurios stogą 1904 m. sunaikino gaisras. 1910 m. namas dar kartą rekonstruotas ir įgavo iki šių dienų išlikusią išvaizdą.

Asmenybės

JOANNES DELAMARS (?–1690)

Prancūzų kilmės varpų ir patrankų liejikas. 1662–1690 m. (su pertraukomis) gyveno Lietuvoje, dirbo Boguslavo Radvilos arsenaluose Biržuose ir Vilniuje (dabar – Pilies g. 16). Žinomi 32 jo varpai, nuliedinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Lietuvoje liko 11 varpų, kita dalis 1915 m. išvežta į Rusiją. Po du varpus yra Alytuje, Skaruliuose (Jonavos r. sav.), Pažaislio vienuolyno ansamblyje (Kaunas), vienas – Alsėdžiuose (Plungės r. sav.). Vilniuje išliko keturi varpai, vis dar skambantys Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Arkikatedros ir Šv. Jonų bažnyčios varpinėse. Meistro varpų ir patrankų dirbtuvė Vilniuje buvo įkurta prie Vilnios upės, vietovėje, vadinamoje Puškarnia (dabar – Pūčkoriai). Jo lieti varpai buvo vertinami dėl melodingumo, puošnumo ir tvirtumo.

Citatos

Joakimo Šrederio (Srzeder) mūrnamis, priklauso miesto jurisdikai. Jame apsistojo LDK virtuvininkas [Paulius Piečichoiskis], o prieš jį jo pirmtakai irgi apsistodavo. Šiame name nedideli aštuoni rūsiai, apačioje trys skliautuoti sandėliai, keturi kambariai ir krautuvė, visi su priemenėmis ir virtuvėlėmis, taip pat alkoholio darykla, arklidė šešiems arkliams laikyti. Antrame aukšte keturi kambariai, kamara, dvi priemenės su virtuvėlėmis. Kiemas erdvus, su sodu gale.

[Pilies 16, viena dalis]

[Siuvėjo] Alberto Vnorovskio (Wnorowski, Wrokowski) ir Martyno Panderio (Pander) [medinis] namas su vieneriais vartais, miesto žemėje ir priklauso miesto jurisdikai. Dalis priklauso Naugarduko vaivadai [Mikalojui] Sapiegai, ji užstatyta siuvėjui Vnorovskiui. Pastarasis pateikė dokumentus. Kita dalis – Martyno Panderio nuosavybė. Joje dabar apsistojo LDK raštininkas [Kristupas Korvinas] Gosievskis (Gosiewski), prieš tai buvo Karūnos kanclerio tarnai apsigyvenę. Kairėje namo pusėje šeši rūsiai, du galima naudoti, o keturi vandeniu užlieti. Toje pačioje pusėje, apačioje, trys kambariai su priemene, virtuve, alkoholio darykla ir kepykla. Virš šių kambarių, antrame aukšte, du didesni ir du mažesni kambariai su priemenėmis. Dešinėje pusėje, apačioje, krautuvėlė. Viršuje du kambariai su priemene ir virtuve bei trys sandėliai. Valgomasis su kamara ir priemene bei keturi maži kambarėliai su priemenėle. Šioje pusėje trys rūsiai, tačiau du iš jų apsemti vandeniu. Gale nedidelė arklidė porai arklių laikyti.

[Pilies 16, kita dalis]

„Karaliaus dvarui skirtų namų per valdovo [Vladislovo Vazos] apsilankymą Vilniuje 1636 m. surašymas“, Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 86, 87.

***

Norvaišos Vilniuje apsistojo čia pat, Pilies gatvėje, pas našlaujantį Jono Motiejaus bičiulį, garbų patrankų ir varpų liejiką bei didelio apytuščio namo savininką Joną Delamarsą, nediduką prancūzą didžiule nosimi ir skvarbiomis juodomis akimis. […] Vos prieš trejus metus vienišasis Delamarsas įsikraustė į nusipirktą dailų namą pačioje Pilies gatvėje, ilgą ir siaurą, bet užtat su nedideliu sodeliu pačioje kiemo gelmėje, apsodino jį žolelėmis, jazminais, alyvomis ir rausvais migdolais ir jame nevaržomai šliaužiojo šimtai jo taip mėgstamų riebių ir sočių sraigių, kurias nelaimingasis liejikas raškydavo tiesiai nuo kaimyno ugniasienės ir gamindavo sau vienam paguodos vaišes šaltais vakarais, kurių nešildė nei puikūs jo uždirbti gobelenai, nei įmantriausia koklinė krosnis, nei minkštutės gelumbės, aksomo ir kailio drabužiai, nei vynas, atgabentas iš jo gražiosios Prancūzijos. Jis jautė, kaip tos Prancūzijos jame lieka vis mažiau, o jos vietą palengva užima keista ir nepaaiškinama meilė tam atšiauriam, karo suniokotam pasaulio užkampio miestui, kuris taikos metais vos prėskai gyvaliojo, nuklotas savo gyventojų tingumo plėvėmis ir netvarkos lopiniais, o dabar, tarsi ant pykčio savo niokotojams, pradėjo tiestis iš degėsių, puoštis, stiebtis pastoliais, kuriuos nuardžius vis nustebindavo savo prisikėlusiu atsainiu grožiu; miestui, kuris dabar nebebuvo svetimas, nes kalbėjosi su prancūzu jo paties nulietų varpų balsais, kurių gaudesyje girdėjosi ir Cecilijos dalelės palikta balso gaida.

Kristina Sabaliauskaitė, Silva Rerum, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 68, 73–74.