Pilies g. 15
Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 15. 2018
Lietuvos dailės muziejus
Pirmasis šiame sklype XVI a. statytas namas buvęs dviejų aukštų, kieme stovėję mediniai ūkiniai pastatai. 1666 m. namas už skolas atiteko Trakų kunigui Jonui Kuncevičiui, šis jį perrašė Ambraziejaus bursai – namams, skirtiems neturtingiems studentams apgyvendinti. Studentai čia gyveno iki XVII a. pabaigos, kuomet namas atiteko Vilniaus katedros kapitulai. Nukentėjęs XVIII a. pirmoje pusėje miestą niokojusių gaisrų metu, namas nekart remontuotas. 1814 m. pagal architekto Josepho Poussier projektą užstatytas trečias aukštas, dekoruotas fasadas. Namas nuomotas miestiečiams, jame veikė smuklė, krautuvės, cukrainė. XIX a. antroje pusėje pastatas atiteko Vilniaus universitetui ir buvo prijungtas prie universiteto ansamblio. Uždarius universitetą, čia įsikūrė gimnazija. Tarpukariu name įrengti butai. XX a. 7 dešimtmetyje namas dar kartą rekonstruotas. Dabar pastatas priklauso Vilniaus universiteto Filologijos fakultetui.
Citatos
Štai kaip tik tą akimirką pati artimiausioji mano ilgo suolo kaimynė – tik rudenį sužinosiu, kad tai buvo latvių kilmės anglistė Rasma – taip kumštelėjo man minkšta alkūne į šoną, kad aš net žagtelėjau. Supykęs tik dirstelėjau ir jau buvau berašąs toliau, bet ji kumštelėjo dar smarkiau ir savo plačiu gurkliu bei mažu smakriuku parodė, kad žvilgtelėčiau pro auditorijos langą. Kad ir labai nenorom, kad ir prieš savo valią, taip ir padariau – na, kas gi ten nutiko? Bent šiandien man atrodo, kad nuo tos akimirkos ir prasidėjo tikrieji Liudo V. paklydimai.
Kad būtų kiek aiškiau: auditorijos langai žvelgė į Gorkio gatvę. Kitapus jos, kažkokioje kontoroje, aš ir išvydau prie rašomosios mašinėlės palinkusią ir kažkokį tekstą barškinančią jauną, gražią, didkrūtę merginą… Ir nuo tos minutės jau nebegalėjau atplėšti akių nuo įvykių kitoje gatves pusėje…
Kai Rasma man kumštelėjo, tą gražuolę iš už nugaros jau laikė apglėbęs toks švilpis – rudas, ir, jei neklystu, spuoguotas. Laikė apkabinęs ją per minkštus pečius, glostė nuogą petį, o paskui panardino savo smailą nosį į jos auksines garbanas ir, matyt, kažką ėmė kuždėti į ausį, nes mergina tik nusikvatojo, atlošė savo galvą ir jie… na, jie ėmė kaip padūkę bučiuotis, glamonėtis, malonintis taip, kad aš ne tik Liudą pamiršau, bet ir tai, kur esu, ko čia esu atėjęs… Galima pagalvot, kad nieko panašaus niekad nebuvau matęs! Aš nekalbu apie kiną, net teatrą. Bet šitaip, vidury dienos, atvirai – ne, prisipažinsiu, nebuvau! Juk viską mačiau čia pat – Gorkio gatvė niekad nebuvo plati – tiedu akiplėšos iš tikrųjų buvo net kur kas arčiau, nei kai kurie rašinėlių kurpėjai. Mačiau net, kad už tos merginos nugaros, kaip didžiausias pasityčiojimas, kabo Moralinis Komunizmo statytojo kodeksas, ir nors jame nieko nebuvo pasakyta apie glamones darbo metu, kvailiui buvo aišku, kad šitaip nevalia! Štai įžūlūs to berno pirštai jau paniro už gilios sarafano iškirptės, ji tik grįžtelėjo kažkur į šoną, ar niekas neateina? Tikėtis, kad štai ji pakils, atstums niekšą ir trenks jam tokį antausį, kad šis su visais stiklais išlėks į gatvę, nebuvo ko! Priešingai, ji tik išsirietė kaip liauna katė – vien tam, kad graibštukui būtų patogiau pasiekti visą jos gražiai įdegusį kūną!.. Kad kitoje gatvės pusėje sėdžiu aš ir per jų cirkus neįstengiu susikaupti prie klieriko Liudo V. reikalų, jiems, aišku, buvo nė motais!
Jurgis Kunčinas, „Liudo V. paklydimai“, Didžiosios žiurkės šešėlis, Vilnius: AB „Spauda“, 1996.