Pilies g. 13
XV a. pabaigoje–XVI a. šioje vietoje buvusiuose sklypuose stovėjo keli nedideli mūriniai ir iš dalies mūriniai namai. XVIII a. antroje pusėje po miesto gaisrų nuniokotų valdų savininkai Masalskiai sujungė sklypus ir pastatė rūmus. Juos paveldėjęs Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726–1794) 1775 m. perleido savo paties pirmininkaujamai Edukacinei komisijai, kuri, sujungusi rūmus su greta stovinčiais namais, čia atidarė moksleivių bendrabutį. Per 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą pastate buvo įsikūrusi sukilėlių vyriausybė. Po sukilimo rūmai perimti valstybės žinion, čia įkurta Artilerijos mokykla. Napoleono karų metu pastate veikė karo ligoninė. Vėliau čia apsigyveno Vilniaus universiteto profesoriai, namui prigijo Rektorių namo pavadinimas. Uždarius universitetą, pastate veikė gimnazija, 1919 m. atidarius Stepono Batoro universitetą, čia vėl įsikūrė universiteto auditorijos. Po Antrojo pasaulinio karo pastate veikė Lietuvos SSR mokslų akademijos Istorijos ir etnografijos muziejus (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus), perėmęs ir Stepono Batoro universiteto Etnografijos muziejaus rinkinius. 7 dešimtmetyje pastatas rekonstruotas. Čia įsikūrė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas.
Pastato Pilies gatvės fasade – skulptorės Eglės Jokūbonytės-Žukauskienės horeljefas „Filologija“, interjerai dekoruoti žymių Lietuvos dailininkų – Rimtauto Gibavičiaus, Šarūno Šimulyno, Vitolio Trušio – monumentaliosios dailės kūriniais.
Citatos
Tomo Gibelio (Gibel) mūrnamis, priklauso miesto jurisdikai. Apsistojo Karūnos pakamaris [Adomas Kazanovskis], kuris ir prieš tai buvo apsigyvenęs. Dar anksčiau buvo apsistojęs LDK kancleris. Apačioje krautuvė, du sandėliai, vienas rūsys, arklidė dviem arkliams laikyti, alkoholio darykla, apgriuvęs kambarėlis su priemene. Antrame aukšte kambarys su priemene, kurioje virtuvė, o priešais kamara. Gale namo, virš arklidės, kambarėlis su nedidele priemene ir virtuvėle, priešais kamara. Buvo parodyta Zigmanto Vazos privilegija, pagal kurią Vilniaus burmistras Jokūbas Gibelis atleidžiamas nuo svečių prievolės, išskyrus kai atvyksta valdovas. Kita privilegija dabartinio valdovo [Vladislovo Vazos] suteikta Jokūbo sūnui Tomui Gibeliui, pagal kurią jį priima savo tarnautoju (servitoriumi) ir atleidžia nuo svečių prievolės.
„Karaliaus dvarui skirtų namų per valdovo [Vladislovo Vazos] apsilankymą Vilniuje 1636 m. surašymas“, Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 97.