Namas statytas XV a. pabaigoje. 1775 m. pastatą įsigijo Vilniaus universitetas. 1795–1805 m. čia veikė kadetų mokykla, kurios rektoriumi buvo Janas Śniadeckis. 1753–1798 m. čia dėstė architektas Laurynas Gucevičius, 1806 m. veikė gimnazija, gyveno mokytojai. 1807–1812 m. pastate įsikūrė karo ligoninė ir kitos karinės įstaigos. 1815–1817 m. šiame name, pas Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekaną, kunigą Józefą Mickiewiczių, gyveno Vilniaus universitete studijavęs poetas Adomas Mickevičius. 1833 m. pagal architekto Karolio Podczaszyńskio projektą pastatas pritaikytas miesto mokytojų institutui, 1873 m. architektas Ivanas Levickis rūmų fasadus sujungė į vieną.

ADOMAS MICKEVIČIUS (1798–1855)

Poetas, dramaturgas, publicistas, visuomenės veikėjas. 1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete, iki 1817 m. gyveno pas Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekaną, kunigą Józefą Mickiewiczių (dabar – Pilies g. 11). Čia parašė pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“ („Zima miejska“, 1817; publikuotas 1818). 1817 m. su kitais studentais įkūrė nelegalią Filomatų draugiją. Caro valdžiai draugiją susekus, buvo suimtas ir 1823–1824 m. kalintas kalėjimu paverstame Vilniaus bazilijonų vienuolyne, vėliau ištremtas į Rusiją. 1824–1829 m. gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą. Nuo 1832 m. gyveno Paryžiuje, dalyvavo ten emigravusių 1831 m. sukilimo dalyvių politinėje veikloje. 1855 m. rugsėjį išvyko į Konstantinopolį, kur lapkritį mirė, manoma, nuo choleros. Sukūrė eilėraščių, poemų, sonetų, dramų.

Adomas Mickevičius. Miesto žiema. [1817]

Seniai praėjo vasara tvankioji,
Ir liūtys rudeninės baigės jau,
Ir grindinys ledu jau apsiklojo,
Ir skelia ugnį pasagos rečiau.

Ir darganos jau liovėsi kankinę.
O grynas oras – tikras džiugesys!
Karietos sunkiosios nesidangina,
Negąsdina plieninis tarškesys.

Miestiečiams metas malonus atėjo
Ir Lietuvoj, ir Lenkijoj nūnai,
O gatvėse žmonių tiek pagausėjo,
Driadės, faunai šypsosi linksmai.

Ir viskas čia dabar gaivu, džiaugsminga,
Gali žavėtis oro grynumu
Arba svajoti ir žiūrėt, kaip sninga,
Kaip snaigės leidžiasi iš aukštumų.

Viena štai klaidžioja šaltoj padangėj,
Kita jau suka pažeme ratu,
O ta arimą pilkąjį jau dengia
Ar ilsisi ant Vilijos krantų.

Bet kas šiandieną kaime būt privalo,
Kur mato vien ražienas ant laukų
Arba medžius be lapų jau prie kelio
Ir sniegą, krentantį nuo jo šakų, –

Tasai, norėdamas surast paguodą,
Palieka liūdną kraštą ir namus,
Cererą greit už Plutą atiduoda –
Ir jau su auksu lekia čia, pas mus.

Čia pasitinka durys inkrustuotos,
Atsiveria puošnumo šventykla.
Jis čia užmiršta greit laukus miglotus, –
Charičių šypsena tokia miela.

Ten, kaime, dieną reikdavo pradėti
Ir keltis, vos aušroti ims rytai.
Čionai gali tu lepintis, gulėti,
Nors saulė jau pakilusi aukštai.

Štai pagaliau užsivelku chalatą,
Kviečiu draugus. Madingam būryje
Nejučiomis praleidžiam ryto metą,
Nes rūpesčių jokių nėr galvoje.

Šis garbanas prieš veidrodį šukuoja
Suvilgęs jas rytiečių balzamu,
Anas arbatą kvapniąją gurkšnoja,
O tas svaiginas dūmų kartumu.

Jau dvylika! Nenoriu pavėluoti,
Iš karto į roges – ir aš lekiu.
Pečiai man kailiniais brangiais apkloti,
Jaučiuosi puikiai – šilta ir jauku.

Ir štai negaišdamas žengiu į salę,
Kur mūsų laukia nuostabi puota.
Prie šio turtingo vaišių stalo
Smagu ir gera būna visada.

Mes geriame vengriną šimtametį.
Konjakas, punšas žėri taurėse.
O damos mėgsta gaivųjį muskatą, –
Nuo jo skaidrėja mintys ir dvasia.

Per stalą svaidome žvilgsnius žaismingus,
Ir liejas žodžiai, sąmojai srove.
Įrausta damos, žavios ir svajingos,
Ne vienai net apsisuka galva.

Bet saulė jau užgeso nusileidus,
Ir skleidžia sutemas žiema gera.
Štai davė ženklą skirstytis dievaitės,
Subildo laiptai – ir svečių nėra.

Tas, kas dar tiki lemtimi akląja,
Pas „faraono“ lošikus paklius
Ar varinės mikliai lazda lengvąja
Po gelumbę nutekintus dramblius.

Kai nusileidžia jau tamsa naktinė
Ir žiebiasi mieste namų langai,
Linksmybę savo baigęs kasdieninę,
Jaunimas lekia rogėmis smagiai.

Iš lenkų kalbos vertė Eugenijus Matuzevičius

Adam Mickiewicz. Zima miejska. [1817]

Przeszły dżdże wiosny, zbiegło skwarne lato
I przykre miastu jesienne potopy,
Już bruk ziębiącą obleczony szatą,
Od stalnej Fryzów nie krzesany stopy.

Więzieni słotą w domowej katuszy,
Dziś na swobodne gdy wyjrzem powietrze,
Londyński pojazd tarkotem nie głuszy
Ani nas kręgi zbrojnymi rozetrze.

Witaj! narodom miejskim pora błoga,
Już i Niemeńców, i sąsiednich Lechów
Tu szuka ciżba, tysiącami mnoga,
Zbiegłych Dryjadom i Faunom uśmiechów.

Tu wszystko czerstwi, weseli, zachwyca,
Czy ciągnę tchnienie, co się zimnem czyści,
Czy na niebieskie zmysł podniosę lica,
Czyli się śnieżnej przypatruję kiści;

Jedna z nich pływa w niepewnym żywiole,
Druga ciężarem sporsza już osiadła;
Tą wiatr poleciał stwardniałe kryć role
Albo pobielić Wiliji źwierciadła.

Lecz kogo sioło dzisiejsze uwięzi.
Zmuszony widzieć łyse gór wiszary,
Grunt dziki, knieję nagimi gałęzi
Niesilną zimne podźwignąć ciężary –

Taki, gdy smutna ciągnie się minuta,
Wreszcie zmieniony kraj porzuca z żalem
I dając chętnie Cererę za Pluta,
Pędzi wóz ku nam ciężarny metalem.

Tu go przyjmują gościnne podwoje,
Rzeźbą i farbą odziany przybytek,
Tutaj rolnicze przepomina znoje
W pieszczonym gronie czarownych Charytek.

Na wsi, zaledwie czarna noc rozrzednie,
Każe wraz Ceres wczesny witać ranek,
Tu, chociaż słońce zajmie nieba średnie,
Śpię atłasowym pod cieniem firanek.

Lekkie nareszcie oblókłszy nankiny,
Modnej młodzieży przywoływam koło;
Strojem poranne zbywamy godziny
Albo rozmową bawim się wesołą.

Ten, w śniący kryształ włożywszy oblicze,
Wschodnim balsamem złoty kędzior pieści,
Drugi stambulskie oddycha gorycze
Lub pije z chińskich ziół ciągnione treści.

A kiedy chwila dwunasta nadbieży,
Wraz do śliskiego wstępuję powozu,
Sobol lub rosmak moje barki jeży
I suto zdobiąc nie dopuszcza mrozu.

Na sali, orszak przywitam wybrany,
Wszyscy siadają za biesiadnym stołem,
W kolej szlą pełne smaków porcelany
I sztucznym morzą apetyt żywiołem.

Pijemy węgrzyn, mocny setnym latem,
Wrą po kryształach koniaki i pącze,
Płci piękna gasi pragnienie muszkatem,
Co dając rzeźwość, myśli nie zaplącze.

A gdy się trunkiem zaiskrzą źrenice,
Dowcipne, czułe wszystkim płyną słowa,
Niejeden uwdzięk zarumieni lice,
Niejedna wzrokiem zapala się głowa.

Nareszcie słońce zniżone zagasło,
Rozsiewa mroki dobroczynna zima,
Boginie dają do rozjazdu hasło,
Zagrzmiały schody i już gości nié ma.

Którzy są z szczęściem poufali ślepem,
Pod twój znak idą, królu Faraonie.
Lub zręczni lekkim wykręcać oszczepem,
Pędzą po suknach wytoczone słonie.

A gdy noc ciemne rozepnie zasłony
I szklannym światłem błysną kamienice,
Młodzież, dzień kończąc wesoło spędzony,
Tysiączną sanią szlifuje ulice.