Parodos „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“ eksponatų istorijos

„Tripolės mergaitė“, į mus žvelgianti iš IV tūkst. pr. Kr. pradžios

 

Pirmieji žmonės dabartinės Ukrainos teritorijoje pasirodė prieš milijoną metų. Pirmoji žemdirbių civilizacija šiame krašte buvo Tripolės kultūra. Ji susiformavo IV tūkst. pr. Kr. pradžioje ir egzistavo apie 2500 metų. Minėtą kultūrą netoli nuo Kijevo esančiose Tripolės kaimo apylinkėse atrado čekų kilmės ukrainiečių archeologas Vikentijus Chvoika XIX a. pabaigoje. Taip atsirado garsios civilizacijos pavadinimas. Vikentijus Chvoika buvo ir dabartinio Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus įkūrėjas ir pirmasis saugotojas. Būtent šio Ukrainos muziejaus eksponatus ir matome mūsų parodoje.

 

Tripolės kultūros gyventojai buvo sumanūs žemdirbiai, gyvulių augintojai, puikios polichrominės keramikos kūrėjai. Ukrainos teritorijoje surasti vadinamieji Tripolės protomiestai – 500 hektarų plotą užimančios gyvenvietės, jose galėjo būti tūkstančiai namų. Tripoliečiai mokėjo statyti dviejų aukštų pastatus, kuriuose visada būdavo Didžiosios Deivės Motinos altorius. Šios Deivės, siejamos su vaisingumu ir turtu, atvaizdą matome ir Tripolės skulptūrėlėse. Dauguma tų skulptūrėlių yra schemiškos, tačiau kai kurios gana realistiškos, net portretinės. Būtent tokia ir yra „Tripolės mergaitė“ (taip vadinama Ukrainoje), į mus žvelgianti iš IV tūkst. pr. Kr. pradžios.

 

Kimerų pakabutis

 

Ankstyvosios geležies amžiuje Ukrainos teritorijoje gyveno įvairios klajoklių gentys. Jas mini asirų, persų dantiraščiai, senovės graikų rašytiniai šaltiniai. Seniausios iš tų genčių – kimerai. Tai iranakalbiai klajokliai, gyvenę Ukrainos stepėse ХІ a. pr. Kr. – VII a. pr. Kr. pirmojoje pusėje. Kimerai buvo gerai žinomi senovės Graikijoje ir tarp senųjų rytų tautų. Jie yra pirmoji tauta Rytų Europoje, kurios vardas užrašytas urartų, asirų dantiraščiuose, Biblijoje, Homero „Odisėjoje“. Raitelių ir karių tauta rengė karo žygius į kaimynines Azijos šalis, kontroliavo prekybinius kelius. Apie šį paslaptingą pasaulį žinome mažai.

Ukrainoje išliko apie du šimtus kimerų paminklų. Smilkinį puošęs avino rago formos žiedas rastas pilkapyje Vysoka Mohyla. VII amžiuje pr. Kr. kimerų karys tokį pakabutį įpindavo į plaukus. Bronzos amžiaus archeologiniame komplekse rasta 20 įvairaus laikotarpio palaidojimų. Viename iš jų ir aptiktas parodoje eksponuojamas auksinis žiedas ar pakabutis.

 

 

 

Skitų auksakalystės šedevras – strėlinės aptaisas (IV a. pr. Kr.)

 

Skitai – karingos iranakalbės gentys, kurių kultūra susiformavo Vidurinėje Azijoje dar IX–VIII amžiais pr. Kr. Ukrainos stepėse jie viešpatavo 300 metų. Būtent čia, Juodosios jūros pakrantėse esančioje Didžiojoje Skitijoje, suklestėjo jų kultūra.

Šis auksinis strėlinės aptaisas aptiktas skitų karaliaus kape, esančiame šalia Melitopolio miesto Zaporožės srityje. 1954 m. pilkapį tyrinėjo archeologas A. Terenožkinas. Jame palaidota kilminga pora. Pagrindinis – vyro kapas – buvo apiplėštas žiloje senovėje. Vagys išnešė viską, tačiau jie nerado slėptuvės, kurioje buvo paslėptas auksinis strėlinės aptaisas ir puošnus diržas. Aptaise keliomis eilėmis pavaizduotos mitologinės scenos, greičiausiai pasakojančios Achilo istoriją. Pirmoje eilėje matome, kaip Heraklis moko būsimą herojų šaudyti iš lanko. Toliau Odisėjas atpažįsta Achilą tarp karaliaus Likomedo dukterų. Kitoje scenoje Achilo žmona pabėga, išgąsdinta pranašystės. Ir galiausiai matome su karaliumi besišnekantį Achilą, ginkluotą kalaviju. Apatinės eilės pagrindinėje dalyje kalvius globojantis dievas Hefaistas, Tetidės paprašytas, aprengia Achilą savo nukaltais šarvais. Šedevras užbaigiamas scena, kurioje deivė Tetidė laiko urną su žuvusio sūnaus palaikais.

Abiejų frizų vaizdai pasižymi ypatingu meniškumu ir išraiškingumu. Strėlinės aptaisą juosia tradicinis graikiškas voliutų, palmečių, akanto lapų ornamentas ir skitų širdžiai artimi ornamentai gyvūnų kovų motyvais. Strėlinės aptaiso reljefas sukurtas štampuojant auksinę skardą. Matrica, kaip manoma, padaryta pagal neišlikusį V a. pr. Kr. graikų dailininko Polignoto kūrinį.

 

 

 

Skitų žynio skeptro antgalis su vyriausio skitų Dievo Papajaus figūrėle

 

Šis unikalus IV amžiaus pr. Kr. bonzinis antgalis buvo surastas Nikopolyje, Dniepropetrovsko srityje. Jis simbolizuoja skitų pasaulio medį. Centre yra Papajaus figūrėlė. Virš jo pavaizduoti dangiškam pasauliui atstovaujantys ereliai. Po juo, ant pasaulio medžio šakų, išdėstyti gyvūnai, vaizduojantys žemišką pasaulį. Ant grandinėlių kabantys apvalūs pakabučiai – tai saulė. Pusmėnuliai – mėnulio simbolis. Skambantys varpeliai perteikia perkūno garsą. Skambėdami per religines apeigas, varpeliai turėjo nuvyti blogio jėgas.

 

 

 

 

 

 

Žvėrių motyvai skitų dailėje

 

Vizitinė skitų kultūros kortelė yra dailės kūriniai gyvūnų motyvais, vaizduojantys žvėris, paukščius ir fantastines būtybes. Parodoje eksponuojame keletą unikalių pavyzdžių šiais motyvais.

 

Miniatiūrinė šerniuko figūrėlė iš pilkapio Chomina Mogila prie Hirnyckės kaimo Dniepropetrovsko srityje sukurta IV amžiaus pr. Kr. pabaigoje. Ji surasta 1970 m. B. Mozolevskio vadovaujamos ekspedicijos archeologų. Vagys dar žiloje senovėje buvo išplėšę šį kapą, tačiau šerniuką pametė. Auksinis šerniukas turi sidabrines iltis, šeriai išgraviruoti auksiniame paviršiuje. Tikėtina, kad šerniukas buvo ritualinio indo rankena. Unikali skulptūrėlė neturi analogų skitų dailėje. 

 

Liūto galvos pavidalo plokštelės iš Beresniahų kaimo Čerkasų srityje, sukurtos V amžiuje pr. Kr. Jos puošė skitų žirgo pakinktus ir kamanas.

 

IV amžiaus pr. Kr. antrosios pusės kardas su paauksuotomis rankena ir makštimi, rastas pilkapyje prie Didžiosios Bilozerkos kaimo Zaporožės srityje. Pilkapį 1979 m. tyrinėjo V. Ostroščenko vadovaujama eskpedicija. Kardo makštį puošia žvėrių atvaizdai. Liūtas ir grifas drasko elnią. Šalia matome dvi panteras. Ir elnio, ir panteros atvaizdai taip pat yra skitų dailės simboliai. Šoninė plokštelė vaizduoja šerno galvą. Šernas yra perkūno ir pergalės Dievo įsikūnijimas. Žvėrių kovos, mirties scenos atspindi skitų požiūrį į mirtį – jie suvokė ją kaip auką vardan gyvenimo pratęsimo.

 

 

Sarmatai ir „raganos“ žiedas

 

III–II amžių pr. Kr. sandūroje į dabartinės Ukrainos stepes šalia Juodosios jūros pakrančių atsikraustė karingų klajoklių sarmatų gentys. Iranakalbiai sarmatų raiteliai išstūmė jiems giminingus skitus. Graikų autorius Herodotas mini legendą, pagal kurią sarmatai yra kilę iš skitų jaunuolių ir karingų amazonių santuokų. II–I amžiais pr. Kr. sarmatai jau visiškai dominavo kairiajame Dniepro krante, o I a. pr. Kr. užėmė žemes ir dešiniajame Dniepro krante.

 

1974 m. archeologo G. Kovpanenko vadovaujami tyrinėtojai kasinėjo pilkapį Sokolova Mogila (I amžius pr. Kr.) šalia Kovalivkos kaimo Nikolajevo srityje. Pilkapyje buvo aptiktas sarmatų moters su labai turtingomis ir įvairiomis įkapėmis kapas. Ši 50–55 metų moteris, sprendžiant iš gausių radinių, priklausė sarmatų elitui ir buvo žynė. Jos rūbai ir apavas gausiai dekoruoti auksinėmis plokštelėmis, galva papuošta pečius siekiančiu uždangalu.

 

Kape rasta 40 skirtingų amuletų, ritualinis peilis su galąstuvu, bronzinis veidrodis, kurio rankeną puošia sidabrinė vyro sukryžiuotomis kojomis figūrėlė, taip pat indų, kaulinė deivės skulptūrėlė.

 

Žynė buvo palaidota be plaštakų, šalia padėtas nukirstas pirštas su paslaptingu auksiniu žiedu. Šis žiedas primena vabalą ir turi deivės Izidės simbolius – dvi akutes, padarytas iš špinelio. Jos vaizduoja saulę ir mėnulį.

 

Antikos laikų dirbiniai

 

Kiek vėliau negu skitai Ukrainos pietuose pasirodė graikai. Pirmosios graikų kolonijos šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse įkurtos VII–VI a. pr. Kr. Tai Olbija, Tyras, Pantikapėja, Chersonesas. Du ukrainietiški antikiniai parodos eksponatai yra I a. pr. Kr. terakotinė raitelio skulptūrėlė, kiek primenanti Vyčio motyvą, ir I–III a. po Kr. dekoratyvūs karoliai iš stiklo, egiptietiško fajanso, pusbrangių akmenų ir kaulo.

 

 

 

Krištolinis delfinas, atplaukęs iš mūsų eros pradžios

 

Šalia Krasnojės kaimo Kryme 1974 m., vadovaujant archeologui А. Ščepinskiui, buvo kasinėjamas Nohaičino pilkapis. Jame aptikta kilmingos moters kapavietė nebuvo paliesta kapų plėšikų. Tai liudija ten rastos išskirtinės brangenybės. Silueto grožiu, lakonišku paprastumu mus žavi delfino pavidalo fibula (apsiausto segė). Jos autorius tobulai suderino skaidrų kalnų krištolą, iš kurio pagamintas delfino korpusas, su spindinčiu aukso aptaisu, iš kurio padarytos gyvūno galva ir uodega. Fibulą greičiausiai sukūrė antikos laikų meistras, dirbęs pagal sarmatų elito užsakymus  I a. pr. Kr. – I a. po Kr. Kapavietė datuojama II a. pr. Kr. – I a. po Kr.

 

 

 

Hunų galvos puošmena

 

I a. po Kr. per Ukrainos stepes judėjo daugybė tautų ir genčių. Kiekviena migracinė banga paliko savo pėdsaką. Tai ir ištisos archeologinės kultūros, atskiri palaidojimai, pavieniai lobiai, dažnai ir atsitiktiniai radiniai. Tą epochą priimta vadinti didžiuoju tautų kraustymusi.

Beveik tūkstantį metų Ukrainos stepėse viešpatavo iranakalbiai skitų ir sarmatų klajokliai. Tačiau prasidėjus didžiajam tautų kraustymuisi šios gentys išnyko, palikusios jas pakeitusioms tautoms tik legendinius vardus ir paslaptingus pilkapius. Sarmatų gentis pakeitė tiurkai, kurie banga po bangos plūdo iš rytų – iš Vidurinės Azijos gilumos. IV a. pirmieji į Rytų Europos stepes įsiveržė hunai. V a. jie apiplėšė Konstantinopolio valdas ir patraukė į vakarus. Atilos valdoma Hunų valstybė tapo didžiule grėsme Vakarų pasauliui. Juos viduramžių autoriai vadino Dievo rykšte. Atilos vadovaujami klajokliai nusiaubė Europą. 451 m. Katalauno laukuose įvyko vadinamasis Tautų mūšis, kuriame su hunais ir jų sąjungininkais kovėsi romėnų ir jų federatų kariuomenė, vadovaujama romėnų karvedžio Aecijaus. Po pralaimėto mūšio ir Atilos mirties Hunų valstybė subyrėjo.

Iš šios santykinai trumpos epochos Ukrainoje išliko nedaug radinių. Hunų laikais juvelyrikos mene dominavo vadinamasis polichrominis stilius. Kartu su hunais jis išplito visoje Europoje. Tokio stiliaus papuošalai buvo gaminami antikiniuose Juodosios ir Viduržemio jūrų miestuose. Jiems būdingas gausus dekoras iš pusbrangių akmenų. Buvo labai mėgstami raudoni granatai ir karneoliai. Gintaras hunų papuošaluose retas, būtent tuo ir įdomi moteriška IV ar V a. diadema, rasta prie Senosios Ihrenės kaimo Dniepropetrovsko (dabar – Dnipro) srityje. Gal tai Baltijos gintaras?

Tai labai meistriškas, originaliai dekoruotas papuošalas. Jis labai skiriasi nuo kitų radinių ir liudija apie nepaprastai talentingą jo autorių ir neeilinį papuošalo užsakovą.

 

„Marsiečiai“ – taip juos vadina parodos rengėjai. Vyrų ir žirgų figūrėlės, VI–VII a. Iš lobio, rasto prie Martynivkos k., Čerkasų sr.

 

Tuo laiku, kai Ukrainos stepėse viešpatavo tiurkų klajokliai, o Krymą valdė gotai, miškingose šalies vietose gyveno slavų žemdirbių gentys. Greičiausiai slavams priskirtini ir paslaptingi antai. Iš vadinamųjų antų lobių pats žymiausias surastas Martynivkos kaime XX amžiaus pradžioje. Lobį sudarė daugiau kaip šimtas sidabro dirbinių. Dalis brangenybių galėjo būti skirta vyrams naudoti, dalis – moterims. Garsiausia radinio dalis yra sidabrinės, iš dalies paauksuotos stilizuotos vyrų ir žirgų figūrėlės, išlietos pagal vaškinius modelius. Figūrėlių paskirtis nėra aiški. Vieni istorikai mano, kad tai buvo paradinių rūbų, skydų ir balnų puošmena, kiti teigia, kad figūrėlės buvo nežinomo ritualo dalis. Vieni tyrėjai tvirtina, kad mes matome žirgus, kiti įsitikinę, kad tai yra liūtai su auksiniais karčiais. Ginčijamasi, ar tai yra slavų dievybės, ar iš Bizantijos meno pasiskolinti cirko vaizdiniai, ar pranašas Danielius liūtų urve.

 

 

 

 

Krūtinės papuošalas. VII–VIII a. Chazarai. Ar žinojote, kad tiurkų chazarai puošėsi talismanais, kurie saugojo nuo piktų burtų ir suteikdavo jėgų bei išminties? Vienas toks – rodomas parodoje

 

VII amžiaus viduryje Volgos pakrantėse susiformavo nauja galinga valstybė su dominuojančia tiurkų chazarų tauta. Pusiau klajoklių valstybės Chazarų kaganato sostinė buvo Itilis žemutinėje Volgoje šalia dabartinės Astrachanės. Kaganatas valdė didžiosios upės pakrantes, Šiaurės Kaukazą, stepes prie Juodosios jūros ir dalį slavų genčių.

 

VII–VIII amžių krūtinės papuošalas iš Glodosų kaimo surastas 1961 m. viename pačių turtingiausių archeologinių kompleksų. Radiniai į pomirtinį gyvenimą lydėjo, matyt, vieną iš galingiausių chazarų chanų. Jo įkapes sudarė masyvūs smilkinių papuošalai, apyrankė, žiedai, žirgo kamanos ir pakinktai, kardo ir kinžalo makštys, nuostabūs krūtinės papuošalai. Papuošalų grandinėlės nupintos, su medalionais, dekoruotais perlais ir pusbrangiais akmenimis. Centrinė medaliono dalis inkrustuota gagatu ir dviem ovaliniais karneoliais, ji primena stilizuotą, į žiedą susivijusią gyvatę. Medaliono centre yra nedidelė antikinė onikso gema, vaizduojanti Erotą.

 

 

Kijevo Rusios laikų žaidimai

 

 

Kijevo Rusios elitas – kunigaikščiai, didikai, samdomi kariai – daugybę puikiausių dalykų išmoko iš skandinavų karių. Tarp jų azartinius žaidimus su kauliukais, skandinavišką žaidimą neištariamu pavadinimu „Hnefataflas“. Juos randame IX–X a. karių įkapėse. „Hnefataflas“ žaidžiamas ant kvadratinės lentos. Centre statomas karalius. Aplink jį išrikiuojami sargybiniai. Pakraščiuose išdėstomi kauliniai ir stikliniai puolėjai. Jie turi užblokuoti karalių. Jeigu karalius pats pasiekia lentos kraštą – jis laimėjo. Ėjimai priklauso nuo išmestų kauliukų taškų.

Žaidimų su kauliukais taisyklės nepasikeitė.

Mums svarbu, kad pietines Kijevo Rusios sienas saugojo baltų genčių kariai. Juos mini metraščiai. Ukrainiečių archeologai aptiko baltų karių gyvenvietę Kijevo srityje. Ten sėsliai gyveno kelios samdomų karių baltų kartos. Kas žino, kokius proto mūšius jie rengė?

 

XI–XIII a. Kijevo Rusios laikų auskarai-pakabučiai, puošę ir kvėpinę damas

 

IX amžiaus pabaigoje Rytų Europoje susiformavo Kijevo Rusia. Jos valdos apėmė didžiules teritorijas nuo Juodosios jūros pakrančių iki šiaurės ledjūrio, nuo Volgos pakraščių iki Karpatų kalnų.

Reikšminga Kijevo Rusios kunigaikščių paradinio kostiumo dalis buvo auksiniai emaliu dekoruoti galvos apdangalo pakabučiai. Ir pats dirbinys, ir jo sukūrimo technika turi bizantiškas šaknis. Kijevo kunigaikščiai imitavo Bizantijos imperatorių dvaro papročius ir prabangą. Kijeve dirbo graikų architektų, tapytojų, juvelyrų. Vietos meistrai mokėsi pas atvykėlius, naudojo Konstantinopolio brangenybes kaip pavyzdį ir greitai perėmė sudėtingą emalio techniką bei Bizantijos simboliką, siužetus, meninius vaizdinius. Žinoma, jie buvo pakeisti pagal vietos skonį.

 

1900 m. Sachnivkos kaime Čerkasų srityje buvo surastas lobis su XII–XIII amžių Kijevo Rusios auksinėmis brangenybėmis. Jame buvo vyriškų ir moteriškų kostiumų dalių. Moteriški pakabučiai kaspinais buvo tvirtinami prie galvos apdangalo. Viduje jie turėjo ertmių, į kurias buvo dedamos iškvepinto audeklo skiautės. Porinėse brangenybėse matome vieną iš seniausių ir populiariausių Kijevo Rusios siužetų – paukštę su moters galva. Šis siužetas greičiausiai kilęs iš seno kosmogoninio dviejų paukščių ant pasaulio medžio motyvo. Galbūt tai bizantiškas meilės, šeimos, merginimo simbolis. Antikiniame pasaulyje ir Bizantijoje jis buvo siejamas su Afrodite ir Erotu.

 

Aukso ordos juvelyrika

 

Aukso ordos juvelyrinių dirbinių etalonas yra klaustuko formos auskarai. Jie buvo vienodai charakteringa tiek Aukso ordos klajoklių kostiumo detalė, tiek Čingischano sūnaus Džučio valdyto uluso miestų gyventojų puošmena. Čingischano anūko, Džučio sūnaus Batijaus (Batu) vadovaujami mongolai 1240 m. nukariavo ir nusiaubė Kijevą. Garsus karvedys Batijus vadovavo mongolų-totorių žygiui prieš Rusią ir Rytų Europą (1236–1243 m.).

Tokie auskarai-pakabučiai yra įvairias tautas jungiančios imperinės kultūros simbolis. Jie randami LDK, Bulgarijos, Serbijos, Vengrijos žemėse, kurios visos turėjo kontaktų su mongolų įkurtos imperijos tautomis. Šis motyvas sutinkamas net griežto kanono stačiatikių ikonose, kas liudija jo svarbą didžiulio regiono kultūrai.

 

 

 

 

 

 

 

 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ženklai

 

Ukrainą XIII a. viduryje nukariavo mongolai-totoriai. Nuo XIV a. Ukraina tampa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi. Nuo 1569 m. Ukrainą valdo Abiejų Tautų Respublika. Lietuvos valdovų įsakymu Kijeve, Pilies kalno teritorijoje, XV a. buvo pastatyta medinė pilis. Ukrainiečių archeologai lietuviškos pilies teritorijoje surado molinių žaislų, su kuriais žaidė Lietuvos įgulos karių vaikai. Žaislai nepasikeitė – panašių molinių švilpynių dar ilgai buvo galima nusipirkti bet kuriame lietuviškame turguje.

 

 

 

Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1494 m. Kijevui suteikė Magdeburgo teises. Tuos laikus primena metalinė Kijevo rotušės vėtrungė – sirena. Ji sukurta vėliau, XVIII a.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Krikščionybė Kijevo Rusioje

 

Eksponuojamas tabernakulis simbolizuoja Viešpaties kapą. Kiti ukrainietiški tabernakuliai gali įgauti tos šventovės, kuriai jie buvo skirti, formą. Eksponate iš Kijevo atsispindi gotikinės tradicijos – matome gotikines bokštelių formas ir graviruotus evangelinius siužetus.

 

 

 

 

 

Ant cerkvės altoriaus saugoma Evangelija. Dažnai ji turi puošnius apkaustus. Vitrinoje eksponuojama Evangelija turi sidabrinius auksuotus apkaustus. Jie 1658 m. buvo sukurti Kijevo dirbtuvėse. Apatiniame apkauste yra užrašas, liudijantis, kad Evangeliją su apkaustais Kristaus Gimimo cerkvei Korsūnės mieste 1658 m. padovanojo ponas Vasilius Nečiporovičius Zolotorenka. Apatiniame apkauste pavaizduota Kristaus Gimimo scena. Medalionuose matome graviruotus šventuosius apaštalus Petrą ir Povilą, šventuosius Grigorijų Teologą, Joną Auksaburnį ir Kijevo Pečorų lauros įkūrėjus stačiatikių šventuosius Antonijų ir Teodosijų. Evangelijos užsegimuose pavaizduoti šventasis Mikalojus ir šventasis kunigaikštis Vladimiras. Viršutinis apkaustas dekoruotas Nukryžiuotojo atvaizdu. Šalia Jo išdėstyti Dievo Motina ir Jonas Evangelistas, kiti evangelistai ir serafimai. Augalinis dekoras renesansinis.

Ikonos auksuoto sidabro aptaisas buvo sukurtas Kijeve 1835 m. Jame pavaizduota pagrindinė Kijevo Pečorų lauros cerkvė – soboras (ukrainiečių vadinama Didžiąja cerkve), apsuptas gausybės šventųjų. Jų centre – jau minėti Kijevo Pečorų lauros įkūrėjai stačiatikių šventieji Antonijus ir Teodosijus. Šalia jų – šventasis didysis kunigaikštis Vladimiras ir kiti šventieji.

 

 

Žydų kultūra

 

Nuo seniausių laikų Ukrainoje gyvena žydai. Jie minimi jau nuo I a. Apie tai pasakoja graikiški tekstai ant marmuro plokščių, rastų Kerčėje atliekant archeologinius kasinėjimus. Metraščiai mini Kijevo žydų kvartalą ir Kijevo žydų vartus. Keletą amžių Kijevo Rusios kaimynas buvo Chazarų kaganatas. Jo elitas priėmė judėjų tikėjimą. 986 m. kaganato pasiuntiniai kunigaikščiui Vladimirui siūlė priimti judaizmą. (988–989 m. Vladimiras Kijevo Rusioje įvedė krikščionybę iš Bizantijos ir suteikė jai valstybinės religijos statusą.)

 

 

 

XVIII–ХХ a. Ukrainoje klestėjo žydų kultūra. Žydų šventenybė – Tora. Ji puošiama. Puošyba simbolinė, ji turi priminti Jeruzalės šventyklą. Tokia yra ir didžiosios Podolės Kameneco sinagogos sidabrinė Toros ritinio karūna, sukurta XIX a. Kitas Toros puošmuo yra skydas. Toros skydas tradiciškai dovanojamas sinagogai pažymint šeimos šventes, iškilmes arba liūdnus įvykius. Jo paskirtis – greičiau surasti tam tikrą Toros vietą – tą ar kitą dieną, šventę, šeštadienį. Tora skaitoma naudojant rodomąją lazdelę. Tradicija neleidžia Toros pasakoti iš atminties. Ją būtina skaityti, gerbiama kiekviena teksto raidė. Šeštadienio ir švenčių pradžia privalo būti pažymėta. Namų šeimininkas kalba kidušo maldą, rankose laikydamas ritualinę vyno taurę. Šeštadienio pabaiga taip pat pažymima. Malda palaiminama prasidedanti savaitė. Uždegamos žvakės ir smilkalai. Jie smilksta tam tikrame inde – smilkyklėje.

 

 

 

 

 

Krymo totoriai

 

Krymas yra tragiško likimo Krymo totorių tėvynė. Jų dailė – tai įvairiausių tradicijų sintezė, pradedant antikiniais graikais, baigiant ukrainietišku baroku. Savaime suprantama, kad didžiulę įtaką Krymo totorių amatams padarė turkai, arabai, persai, broliškos Kaukazo tautos ir net musulmoniška Indija.

Daug amžių kultūrinis totorių centras buvo Bachčisarajus. XIX a. būtent jame buvo sukurtas sidabru ir auksu išpuoštas moteriškas galvos apdangalas fesas.

Tradicinis dirbinys yra ir puošni sidabrinė šventinio diržo sagtis, dekoruota kalinėtomis šešiakampėmis žvaigždėmis, rozetėmis, augaliniais motyvais. Prie sagties pritvirtintos lietos paukščių figūrėlės yra meilės ir ištikimybės simboliai.

 

 

Šalmas su užrašu „Maidanas“. 2014, Ukraina. Autorius Jurijus Jaskivas, Kijevas

 

Paprastas statybininko šalmas saugojo vieną iš Maidano revoliucijos dalyvių, kai Ukrainos liaudis sukilo prieš nusikalstamą Viktoro Janukovyčiaus valdžią, kovodama už europinio šalies vystumosi pasirinkimą. Nepaisydami kulkų ir nepriteklių, ukrainiečiai neatsisakė kūrybiškumo.

Parodoje eksponuojamas šalmas yra ištapytas pagal ukrainiečių liaudies tradicijas ir simbolizuoja krauju iškovotus ukrainiečių tautos Laisvės ir Nepriklausomybės siekius.

 

 

Parengta pagal Nataliios Maliuk, Serhii Didenko tekstus

Vertė Skaistis Mikulionis

 

 

 

Projekto vadovas dr. Arūnas Gelūnas.

Parodos kuratoriai: Skaistis Mikulionis, Olga Puklina.

Parodos architektas Jurgis Dagelis.

Organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Ukrainos nacionalinis istorijos muziejus, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Partneriai: Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje, Ukrainos ambasada Lietuvos Respublikoje.

Generalinis rėmėjas BTA.

Didysis rėmėjas Labdaros fondas „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“. Steigėjas Robertas Gabulas.

Rėmėjai: Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos policija, Ukrainos patrulių policija, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, UAB AD REM GROUP, KUNSTTRANS, viešbutis „Narutis“, restoranas „Gabi“, viešbutis „Pas Bazilijonus“.

Informaciniai rėmėjai: JCDecaux, LRT.