Paroda „VIVAT ANTIQUITAS“

Nuo 2018 m. gegužės 22 d.

Antikos paminklai XVIII a. Europos grafikos kūriniuose

Antikos keramika iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių

 

Prancūziškas žodis antique arba lotyniškas antiquitas plačiąja prasme apibūdina visą senąją kultūrą iki pat Romos imperijos žlugimo (475 m.), taip pat – senovinį kūrinį, dirbinį ar architektūros paminklą, sukurtą Senovės Graikijoje, Romos imperijos teritorijoje bei kitose Senojo Pasaulio šalyse, patyrusiose stiprią kultūrinę senųjų civilizacijų įtaką. Antikinio meno sąvoka gimė Renesanso epochoje ir apėmė senąjį graikų ir romėnų kultūrinį paveldą, laikytą klasikiniu, pavyzdiniu ir privalomu kanonu, europietiškumo ženklu.

 

Parodoje pristatoma Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugoma antikinės keramikos kolekcija, eksponuojami 32 kūriniai. Tai V a. pr. Kr.–IV a. po Kr. Atikos ir Pietų Italijos keramika. Ankstyviausias Atikos, svarbaus Senovės Graikijos regiono, keramikos mokyklos pavyzdys – unikalus alebastronas, skirtas kvapniesiems aliejams, sukurtas 480 m. pr. Kr. tų laikų meistro Syriskoso. Dirbinys, dekoruotas juodafigūre tapyba, priskiriamas žinomų pasaulyje alebastronų su negrų figūromis grupei. Labai dekoratyvūs raudonfigūre tapybos technika puošti indai priklauso IV–III a. pr. Kr. suklestėjusioms Pietų Italijos, Apulijos ir Kampanijos regionų, meninėms mokykloms. Šių sričių meniniai bruožai formavosi veikiami ne tik graikų, etruskų, bet ir vietinių tradicijų, todėl keramikos dirbinių dekoras laisvesnis, tapybiškesnis, kiek manieringesnis, ne toks didingas, kaip graikų klasikos. Įvairios paskirties indai puošiami mitologinėmis figūromis (Afroditė, sparnuotasis Erotas), komedijų personažais, satyrais, kaukėmis, gyvūnų atvaizdais, mėgstami palmetės, bangos, akanto lapų, rozetės ornamentų motyvai.

 

Parodoje pristatomi įvairūs, dar Klasikinės Graikijos periodu (V–IV a. pr. Kr.) suformuoti indų tipai, kurių formas padiktavo jų paskirtis. Kraterai, skifai – indai vynui laikyti ir skiesti vandeniu, iš kilikų, kotilių buvo geriama, kosmetikos, parfumerijos reikmėms naudoti įvairių formų indeliai (alebastronai, askai, flakonėliai, lekitai, lekanos), jūros gėrybėmis vaišintasi iš specialių apvalių padėklų – žuvinių, dubenėlių. Nedideli indeliai – gutai – naudoti vaikų maitinimui. II a. pr. Kr. pamažu nykstant raudonfigūrių vazų tapybai, paplito vien raudona molio glazūra padengti nebe tokie meniški indai; ypač masiškai buvo gaminami apšvietimui ir apeigoms naudoti kofonai – aliejinės lempelės.

 

Parodoje eksponuojami XVIII a. Europos grafikos kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, kuriuose įamžinti antikos paminklai. XVIII a. italų, prancūzų bei vokiečių grafikų kūryboje pastebimas antikinių temų bei motyvų įsigalėjimas. Praeities dailės ir architektūros šedevrai tapo dėkinga medžiaga kopijuoti bei reprodukuoti juos kitomis dailės priemonėmis, etalonu ir sektinu pavyzdžiu kuriant naujus meninius vaizdinius. Ano meto meistrų grafikoje stipriai juntami antikos mitų ir literatūros kūrinių atgarsiai (B. Pinelli, iliustracijos Vergilijaus poemai „Eneida“, 1819). Išpopuliarėjo idilės žanras (J. Ph. Le Bas, Spartos ir Atėnų vaizdų ciklas, XVIII a. vid.), griuvėsių peizažo tipas (A. Campanella, Negroni vilos freskos Romoje, 1778; F. Piranesi, Antikinės Pompėjos vaizdai, 1789). Kūriniams dažniausiai pasirenkami gausaus graikų ar romėnų dievų areopago personažai (G. M. Preissler, Panteono dievų skulptūros, 1730), mitų herojai, legendinės asmenybės, šlovingą istoriją menantys statiniai, didingo Romos miesto paminklai (L. Rossini, Foko kolona, 1822), Herkulanumo ir Pompėjos kasinėjimuose atrasti taikomojo meno kūriniai, tenykštės freskos bei mozaikos. Antikiniai motyvai stipriai paveikė besiformuojančius baroko, klasicizmo ir ampyro stilius.

 

                                                                                                                                                                         Parengė Ilona Mažeikienė ir Jūratė Meilūnienė

​

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt