Gyvoji gamta dailėje XVII a. – XX a. I pusė

2015 m. spalio 1 d. – 2016 m. kovo 26 d.

Gyvūnai dailėje vaizduojami nuo seniausių laikų. Nuošaliose Pietų Prancūzijos ir Ispanijos grotose išliko pirmykščių žmonių ant uolų nupieštų jaučių, elnių, arklių, bizonų, ožių ir kitų gyvūnų atvaizdų, kuriems jau 30–40 tūkst. metų.

 

Laukinių ir naminių gyvūnų gausu Mesopotamijos, Egipto ir kitų senovės civilizacijų dailėje. Dažnai jie vaizduojami ir krikščionių mene. Viduramžių dailėje gyvūnai vaidino daugiau pagalbinį vaidmenį – buvo vaizduojamų scenų dalyviai ar abstrakčias idėjas perteikiantys simboliai, o renesanso menininkai susidomėjo jais pačiais. Leonardas da Vinčis, Albrechtas Diureris studijavo gyvūnų anatomiją, elgseną, pozas ir judesius ne tik norėdami kuo tiksliau ir natūraliau pavaizduoti juos savo kūriniuose, bet ir tikėdamiesi įminti gyvosios gamtos paslaptis.

 

Gyvūnų atvaizdai ypač populiarūs tapo XVII a. Flandrijoje ir Olandijoje. Atsirado dailininkų, kurie savo darbuose įamžino vien tik gyvūnus arba išgarsėjo kaip talentingi jų tapytojai. Jie dažnai bendradarbiavo su kitais dailininkais. Pavyzdžiui, medžioklę vaizduojančiose Peterio Paulo Rubenso drobėse gyvūnus tapė Fransas Sneidersas ir Polas de Vosas. Šie menininkai pirmieji pradėjo kurti dramatiškas medžioklės scenas, kuriose užfiksuoti vien tik gyvūnai. Jie laikomi animalistinio žanro (lot. animal – gyvūnas) pradininkais.

 

Medžioklė buvo mėgstama kilmingųjų pramoga. Miškingose vietovėse valdovai ir aristokratai statėsi medžioklės pilis ir paviljonus, rūmuose įrengdavo medžioklės kambarius. Jiems dekoruoti reikėjo medžioklę vaizduojančių paveikslų. Taigi gyvūnų tapytojams darbo netrūko. Vienas žymiausių XVII a. flamandų animalistų Janas Feitas turtingų užsakovų dėka ir pats tapo turtingu žmogumi. J. Feitas žinomas kaip medžioklės trofėjų natiurmortų pradininkas. Gausumą ir ekonominį šalies klestėjimą perteikiančiuose F. Sneiderso natiurmortuose nušauti žvėrys ir paukščiai matomi patalpoje, padėti ant stalo su kitomis miško ir daržo gėrybėmis. J. Feitas medžioklės laimikį pradėjo vaizduoti peizažo fone, padėtą greta medžioklės reikmenų.

 

Svarbų vaidmenį medžioklės trofėjų natiurmortuose vaidino šunys. Greiti ir ištvermingi, ilgai grobį galintys persekioti medžiokliniai šunys buvo kilmingųjų pasididžiavimas, jų turtas, paminimas net testamente. Užsakovų pageidavimu mylimiausi augintiniai buvo įamžinami natiurmortuose prie medžioklės trofėjų arba portretuose, stovintys prie šeimininko kojų. XVIII a. pradėti tapyti ir pačių šunų „portretai“. Prancūzijos karaliai Liudvikas XIV ir Liudvikas XV kreipėsi į animalistus Aleksandrą Fransua Diportą bei Žaną Batistą Udri ir užsakė nutapyti jų mylimų medžioklinių šunų atvaizdus.

 

Kaip gyvos būtybės su aistromis ir džiaugsmais, baimėmis ir kivirčais vaizduoti ir kiti gyvūnai. Populiarios buvo ekspresyvios peštynių, humoristinės paukščių koncertų scenos. Pagrindinis olandų tapytojo Melchioro Hondekuterio tapybos motyvas – paukščiai. Efektingose, didelio formato kompozicijose dailininkas vaizdavo naminius, laukinius, egzotiškus sparnuočius, tiksliai perteikdamas charakteringas jų pozas, elgesį. Jis netgi surežisuodavo siužetus su gaidžių peštynėmis, kivirčais dėl maisto, perteikdavo plėšriųjų paukščių keliamą pavojų ir pan. Šie paveikslai puošė užmiesčio vilas, kuriose daugelis aristokratų ir patys augino įvairius paukščius.

 

Valdovai ir turtingiausi didikai turėjo privačius žvėrynus – juose laikė liūtus, tigrus, dramblius, kupranugarius, gazeles ir kitus egzotiškus gyvūnus. Savo augintinius jie taip pat užsakydavo įamžinti dailės kūriniuose. Yra žinoma, kad M. Hondekuteris tapė Vilhelmo III Oraniečio, Nikasijus Bernartsas – Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV žvėryno gyventojus.

 

XVIII a. populiarėjant žirgų sportui, vis dažnesne animalistinės dailės tema tapo žirgai. Anglas Džordžas Stabsas, prancūzas Karlas Vernė išgarsėjo visų pirma kaip neprilygstami žirgų tapytojai. Beje, daugelis žirgų tapytojų ir patys buvo puikūs jojikai, todėl savo modelius gerai pažinojo.

 

Gyvūnai buvo svarbus peizažinės tapybos elementas. Olandų peizažuose dažniausiai vaizduotos karvės. Čia jos tapo ekonominio šalies klestėjimo, prie kurio nemažai prisidėjo pienininkystės ūkis, ženklu. Saulėtosios Italijos gamtos fonas geriausiai tiko idiliškiems peizažams su piemenimis, ožkomis ir avimis, perteikusiems žmogaus ir gamtos harmoniją, kaimo gyvenimo idilę.

 

Baroko epochoje gyvūnus dažniausiai vaizdavo tapytojai, o XIX a. šią temą ypač pamėgo skulptoriai. Prancūzijoje net susiformavo animalistinės skulptūros mokykla, kuriai atstovavo Antuanas Lui Bari, Pjeras Žiulis Menas, Žiulis Muanjė ir kt.

 

Parodoje eksponuojami XVII a.–XIX a. I pusės animalistinės tematikos kūriniai – paveikslai, grafikos lakštai, skulptūros – iš Lietuvos dailės ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų bei privačios Andrejaus Balykos kolekcijos.

​

Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt