Paroda „APEIRON. – Kodėl dabar austrai? – Austrų ekspedicija 2021”
2021 m. lapkričio 11 d. – 2022 m. sausio 30 d.
HAMAS: Pažiūrėk į jūrą.
KLOVAS: Man vis tiek.
HAMAS: Pažiūrėk į vandenyną!
KLOVAS: Nieko panašaus nesu regėjęs!
HAMAS: Kas? Burė? Pelekas? Dūmas?
KLOVAS: Šviesa nugrimzdo į vandenį.
HAMAS: Fe! Tai seniai žinoma.
KLOVAS: Dar šiek tiek liko.
HAMAS: Ruoželis.
KLOVAS: Taip.
HAMAS: O dabar?
KLOVAS: Nugrimzdo.
HAMAS: Žuvėdrų nėra?
KLOVAS: Žuvėdrų!
HAMAS: O horizontas? Horizonte nieko?
KLOVAS: Kas, dėl Dievo meilės, gali būti horizonte?
HAMAS: O bangos, kaip bangos?
KLOVAS: Bangos? Pirmauja.
HANAS: O saulė?
KLOVAS: Nulis.
HAMAS: Turėtų leistis. Pažiūrėk dar kartą.
KLOVAS: Velniop saulę.
HAMAS: Tai jau naktis?
KLOVAS: Ne.
HAMAS: Tai kas tada?
KLOVAS: Pilka. Pilka! PILLLKA!
HAMAS: Pilka! Tu pasakei pilka?
KLOVAS: Šviesiai juoda. Nuo poliaus iki poliaus.
Ištrauka iš Samuelio Becketto pjesės „Baigmė arba žaidimo pabaiga“, vertė Raimonda Murmokaitė
Kartą leidausi į kelionę vandenynu ir likau užvaldyta jo didingumo. Alainas de Bottonas rašė, kad „didingumo jausmas kaip malonus, netgi svaiginantis žmogaus silpnumo suvokimas susidūrus su visatos galia, amžiumi ir dydžiu“. Didingos vietos ir akimirkos – vandenynas, besileidžianti saulė, prarajos, urvai, kalnai – atskleidžia, kad visata už mus stipresnė, o mes – gležni ir laikini. Kaip pastebi A. de Bottonas, turime susitaikyti, jog mūsų troškimams yra ribos ir privalome nusilenkti už mus stipresnėms gamtos jėgoms. Kelionės, ekspedicijos, išvykos – tai įvykiai, kurie leidžia mums patirti gamtos didingumą ir galią.
Sėdėdama ant mėnulio formos akmens ir žvelgdama į horizontą, emociškai, intelektualiai ir vizualiai keliavau po nežinomus vandenis ir pakeliui sutikau menininkus, pasakojančius savas kelionių istorijas. Atradau skirtingas filosofijas, žinijas, požiūrius, taip pat subtilų trapumą ir susidūriau su jų tvirtumu. Keliaudama po savo sąmonės kraštovaizdžius sutikau juos: Iris Dittler, Beatę Gatschelhofer, Leną Göbel, Michaelą Gumholdą, Georgą Haberlerį, Ernstą Koslitschą, Elisabeth Molin, Utę Müller, Berndą Opplą, Linusą Rieplerį, Anją Ronacher, Patricką Topitschnigą, Andreasą Trobollowitschą ir Andreasą Wernerį. Su kiekviena banga vis labiau įsitraukiau į 2021 m. ekspediciją. Tai buvo beribis atradimas. Aplankė mintis apie apeironą – graikišką terminą, kuris nukėlė į beerdvį, belaikį pirmykštės gamtos chaosą.
Šioje parodoje-ekspedicijoje „APEIRONAS – Kodėl dabar austrai ? – Austrų ekspedicija 2021.“ tyrinėjami keturiolikos Austrijoje gyvenančių šiuolaikinių menininkų darbai, apimantys kompleksines nebūties/ nebuvimo patirtis, absurdo tematikos išraiškas bei subtiliai perteiktą pasinėrimą į kiekvieno jų vidines keliones ar net į užslėptą postapokaliptinį empatijos jausmą.
Meno kūriniais formuojama ekspedicija po įvairias plotmes: nebūties/ nebuvimo patirčių lauką, laiką, vaizduotę, išgalvotus kraštovaizdžius, vidines žmogaus būties erdves, galaktikas, neįprastus ir bauginančius garsus. Pakeliui lankytojai sutiks mitologines ir į robotus panašias būtybes, priešistorinius gyvūnus greta dirbtinių paukščių. Performanso metu žiūrovas išvys vienintelį likusį gyvą žmogų tarp artefaktų, triukšmingų hibridų, vulkaninių substancijų, senovinių trofėjų ir magnetinių laukų. Tai šiuolaikinė Odisėja, atspindinti būdingą šių dienų būseną – neužtikrintumą, sukeltą įprastas keliones apribojusios ir neišvengiamą pasinėrimą į vaizduotės keliones paskatinusios pandemijos. Kelionės potyrius ir vaizduotę žadins esė – garso įrašas – ir video kūrinys, sukurtas kuratorės ir pateiktas kaip parodos prologas. Ši esė pasakojimas prasideda nuo istorijos apie XIX a. arktinę ekspediciją. Žymus vokiečių tapytojas Casparas Davidas Friedrichas tuokart nebuvo tame ekspediciniame laive, tačiau vienas žymiausių jo paveikslų „Ledo jūra“ vaizduoja Arkties vandenyno ledo lytis ir tarp jų sudužusį laivą. Tapybos kūrinį dailininkas sukūrė, remdamasis savo vaizduote, ekspedicijos dalyvių papasakotomis istorijomis ir žiūrėdamas į ledo lytis Elbės upėje. Ši „tiesa“ buvo sukonstruota menininkui nedalyvaujant, nepatiriant tikrų įvykių. Pasakojimą pratęsia scena iš filmo „Kosminė odisėja. 2001“, kuriame žmogbeždžionės staiga susiduria su nepažįstamu žmonių sukurtu dariniu, čia ir dabar žyminčiu esamą visuomenę. O toliau, sekant poetinius apmąstymus apie parodoje eksponuojamus menininkų kūrinius, prasideda ta tikroji ekspedicija. Lankytojai atsidurs dvejose skirtingose dimensijose: fiziškoje ir vizionieriškoje. Skirtingos medijos tarp, kurių yra garso instaliacija, video menas, fotografijos, tapyba, instaliacijos, piešiniai, objektai ir performansas – kiekvienam iš mūsų iššauks nuostabą ir pajutimą visatos didybės.
Kuratorė Lina Albrikienė
Parodoje dalyvauja: Iris Dittler, Beate Gatschelhofer, Lena Göbel, Michael Gumhold, Georg Haberler, Ernst Koslitsch, Elisabeth Molin, Ute Müller, Bernd Oppl, Linus Riepler, Anja Ronacher, Patrick Topitschnig, Andreas Trobollowitsch, Andreas Werner.
Parodos kuratorė Lina Albrikienė
Projekto koordinatorė Kristina Alsytė
Architektas Aleksandras Kavaliauskas
Dizainerė Anna Liska
Projektą finansuoja: BMKÖES (Austrijos kultūros ministerija), Galerie Krinzinger, Klauberg Baltics
Projekto partneriai: Vivistop Užupis, Lietuvos Respublikos ambasada Vienoje
Muziejus prašo lankytojų nuolat dėvėti apsauginę veido kaukę, dezinfekuoti rankas, išlaikyti ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų, atkreipti dėmesį į ant grindų esančias informacines linijas, atsižvelgti į muziejaus darbuotojų prašymus, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Taip pat, esant galimybei, už muziejaus bilietą ir kitas paslaugas prašome atsiskaityti banko kortele. Muziejaus parodas ir ekspozicijas galima lankyti be galimybių paso.
Muziejaus renginiuose privaloma dėvėti respiratorių, galimybių pasas būtinas.
Vilniaus g. 24, LT-01402 Vilnius
+370 5 250 5824
radvilu.rumai@lndm.lt
