Paroda „Amžinai jauna! Lenkijos dailė XIX a. pab.–XX a. pr.“

2015 m. spalio 29 d. – 2016 m. sausio 31 d.

forever — TEODOR AXENTOWICZ (1859–1938). Antroji Lenkijos menininkų draugijos „Sztuka“ paroda

ANOTACIJA

Pristatoma ekspozicija yra kilnojamoji 2012 m. Krokuvos nacionalinio muziejaus surengtos parodos daug sakančiu pavadinimu „Amžinai jauna! Lenkijos dailė XIX a. pab.–XX a. pr.“ dalis. Paroda skirta „Jaunosios Lenkijos“ laikotarpio menui – susidomėjimas juo neslopsta ligi šiol. To meno lopšys ir veikliausias branduolys tuomet buvo Krokuva, suaktyvėjusios intelektinės ir meninės veiklos centras. Būtent čia gimė naujasis menas, kurio orientyrais tapo XIX ir XX a. sandūros filosofinis-kultūrinis vertybių perkainojimas, meninio lavinimo reforma, naujų savarankiškų kūrėjų draugijų atsiradimas; menas, kuriam buvo būdinga ne tik pirmtakų pasiekimų pervertinimas, atvirumas naujoms įtakoms, bet ir platus meninės veiklos bei požiūrių spektras. Greta tvirto siekio būti nepriklausomam, jame įžvelgiame mėginimus surasti savitų bruožų, pabrėžiančių tautinę tapatybę. Be apatijos ir sutrikimo, kuriuos atnešė XIX a. pabaiga, „Jaunosios Lenkijos“ mene galima pastebėti ir dinamiško gyvybingumo apraiškų. To meto menininkai, pasirinkę teisę į laisvę, individualumą ir subjektyvumą, troško kurti darbus, nepriklausomus nuo griežtų iki tol tebegaliojusių nuostatų. Jie teigė menu perteikiantys sielos būsenas, nuotaikas bei emocijas ir jį išlaisvinantys nuo tarnybinės paskirties. To siekdami jie perteikdavo skirtingą požiūrį į meninę formą ir sukurdavo amatą atspindėdavusių įvairių stilių darbų, kuriuos vienijo vyravęs simbolistinis matymas ir jutimas, lemdavęs daugiaprasmę kūrinio mintį.

Amžių sandūroje Krokuvoje dinamiškai plėtėsi Nacionalinis muziejus, nuo pačios pradžios kaupęs amžininkų vaizduojamąjį meną ir dar tuomet įsigijęs vieną gausiausių ir įdomiausių „Jaunosios Lenkijos“ kūrinių kolekcijų, todėl beveik visi rodomi eksponatai yra iš to turtingo rinkinio. Savaime suprantama, kad daugiausia eksponuojamų darbų autorių kilę iš Krokuvos, nors parodoje netrūksta kitų regionų menininkų kūrinių. Pristatysime Olgos Boznańskos, Juliano Fałato, Aleksandro Gierymskio, Konrado Krzyżanowskio, Jaceko Malczewskio, Józefo Mehofferio, Władysławo Podkowińskio, Ferdynando Ruszczyco, Jano Stanisławskio, Włodzimierzo Tetmajerio, Wojciecho Weisso, Witoldo Wojtkiewicziaus ir Leono Wyczółkowskio paveikslus, eksponuosime keletą skulptūrų, kurias sukūrė Ksawery Dunikowskis, Konstanty Laszczka ir Wacławas Szymanowskis, supažindinsime su lenkų graviūros meistrų bei dailininkų grafikų – Konstanty Brandelio, Karolio Fryczo, Mehofferio, Józefo Pankiewicziaus, Władysławo Skoczylaso, Stanisławskio, Weisso, Wojtkiewicziaus bei Wyczółkowskio ir kt. – kūriniais, parodysime rinktinių taikomojo meno pavyzdžių.

Visos parodos Vilniuje salės, kaip ir Krokuvos ekspozicijoje, yra skirtos konkrečioms temoms – itin svarbioms „Jaunosios Lenkijos“ mene. Ekspozicija prasideda Krokuvos miestovaizdžių salėje, kurioje vyrauja kupini grožio ir susimąstymo persmelkti svarbiausių – ne vien krokuviečiams – vietų vaizdai: lenkystės simboliu esantis Vavelis, Turgaus aikštė, Bulvaras (Planty) ir bažnyčios. Krokuva buvo istoriją puoselėjęs ir įžymių lenkų atminimą saugojęs miestas, atlikęs patriotinio centro, skleidusio įtaką visoms pasidalytosios Lenkijos žemėms, vaidmenį. Greta šių vaizdų parodome ir mažiau viešintą šlovingąjį miesto veidą – žaismingą, menišką, kurtą teatre ir kabarete, atvaizduotą karikatūrose, kurias daugiausia piešė jaunesnioji Krokuvos bohemos karta.

Kita erdvė skirta patiems menininkams ir jų modeliams. „Jaunosios Lenkijos“ laikotarpiu naujai suklestėjo portreto ir autoportreto menas – ir iki tol, ir tuomet aiškiausiai atspindėdavęs meninius tikslus. Nepaisant įvairavusios stilistikos ir kitusios kompozicijos, bendras tų atvaizdų bruožas buvo pabrėžtinai psichologizuotas modelių perteikimas, kai kada pasitelkiant skirtingą simboliką.

Parodoje puikiai atspindėta ir kita „Jaunosios Lenkijos“ menui svarbi tema – peizažas, kartais įkvėptas impresionizmo pasiekimų, rečiau grynai realistinis, o dažniausiai paženklintas simbolizmo arba ekspresijos, nusakantis menininko „sielos būseną“ ir įtaigiai paveikiantis žiūrovą. Toje salėje dėmesį atkreipia Pankiewicziaus, Ruszczyco, Stanisławskio ir Wyczółkowskio kūriniai bei vadinamosios Stanisławskio peizažo mokyklos jaunųjų menininkų darbai.

Neatsitiktinai „Jaunosios Lenkijos“ menas siejamas su simbolizmu, gebėjimu perteikti pridėtines, nuslėptas prasmes, nuotaikas ir emocijas. Todėl tam skirtoje salėje rodome įvairius semantiškai „prisotintus“ kūrinius, praturtintus dekadentine simbolika, kartais – literatūrinėmis ir fantastinėmis nuorodomis, siekiančius perteikti įtaigią nuotaiką, susijusius, pavyzdžiui, su erotiškumo, mirties, tautiškumo temomis.

Dar vienoje parodos erdvėje išryškinta folkloro tematika, „Jaunosios Lenkijos“ meną išskirianti tuometinės Europos kūrybos fone. Susidomėjimas liaudimi ir jos kultūra tuomet buvo susijęs su kaimo kaip tos aplinkos, kuri nelaisvės metais geriausiai išsaugojo tautinės tapatybės elementus, neoromantiniu suvokimu. Be to, menininkus viliojo kaimo papročių bei drabužių, kuriuos jie atvaizduodavo tiek realistiška maniera, tiek dekoratyviai stilizuotus, spalvingumas ir vaizdingumas.

Paskutinioji salė skirta taikomojo meno srities kūriniams: spaudiniams, audiniams, keramikos ir metalo dirbiniams. Tarp eksponatų yra darbų, kuriuos įkvėpė ir europietiškoji secesija, japonizmas, ir lenkų liaudiški motyvai.

Parodą papildo „Jaunosios Lenkijos“ plakatų faksimilės. Būtent Krokuvoje besibaigiant XIX a. radosi lenkų meninis plakatas, reklamavęs meninio gyvenimo įvykius. Didelę stilistinę įvairovę ir aukštą meninį lygį lėmė juos projektuoti ėmęsi žymūs dailininkai.

Krystyna Kulig-Janarek
Vertė Aistis I. Savukynas

Parodos organizatoriai: Generalinis rėmėjas:

Rėmėjai: Informaciniai rėmėjai: