Palangos gintaro muziejaus ekspozicijos

Palangos gintaro muziejus atidarytas 1963 m. grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose, pastatytuose 1897 m. pagal vokiečių architekto F. H. Švechteno projektą. Daugiau nei 50 metų veikiantis vienas populiariausių Lietuvos muziejų 2013–2015 m. Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės lėšomis buvo restauruotas ir pritaikytas šiuolaikiniam kultūriniam turizmui. Rūmuose įrengtos naujos aristokratų rūmų menių (I a.) ir gintaro (II a.) ekspozicijos, sukurtas Baltijos šalių kultūrinių susitikimų ir meno renginių centras, įrengtas lankytojų aptarnavimo terminalas bei konferencijų salė. Muziejuje rengiamos parodos ir koncertai, kultūriniai susitikimai, konferencijos, seminarai.

Nuo pirmosios ekspozicijos 1963 m. iki šiandien

Po II pasaulinio karo rūmuose buvo įkurti Dailininkų kūrybos ir poilsio namai. Jų pirmojo aukšto dviejose salėse 1963 m. rugpjūčio 3 d. buvo atidaryta pirmoji Gintaro muziejaus ekspozicija (96 m2), kurioje rodyti 478 eksponatai. Ekspozicija keliskart buvo atnaujinta ir išplėsta – 1965, 1969, 1986, 2011 m. 2015 m. balandžio 24 d. po renovacijos atidarytame Palangos gintaro muziejuje galima pamatyti apie 6 tūkst. eksponatų, kurie atspindi gintaro istoriją Žemės evoliucijos bei kultūros istorijos kontekste. Lankytojams pristatoma per 70 unikalių gintaro gabalų, vertinamų ne tik dėl savo įspūdingo dydžio (pats didžiausias –„Saulės akmuo“ – sveria 3 524 g), bet ir dėl formos, atspaudų, spalvinių niuansų, nes visa tai yra neįkainojama mokslinė medžiaga, liudijanti apie Eoceno laikotarpio klimatines sąlygas, florą ir fauną. Gintaro miškas augo prieš 55–40 mln. metų senajame Skandinavijos žemyne, šilto ir drėgno klimato sąlygomis. Pušų (Pineceae) šeimos spygliuočiai, kurie mokslinėje literatūroje įvardijami bendru pavadinimu Pinus Succinifera, augo greta subtropinės augmenijos rūšių, o miško fauna buvo ypač turtinga vabzdžių. Šiltėjant klimatui, gintarmedžiai nebeprisitaikė prie naujų oro sąlygų ir tapo labai sakingi. Išskirdami gausius sakų kiekius, jie palaipsniui išnyko, o dirvožemyje susikaupusios jų sakų liekanos, veikiamos fizinių ir cheminių aplinkos veiksnių, palaipsniui virto gintaru.

Gintaro muziejaus inkliuzų kolekcija (apie 15 tūkst. objektų) yra viena iš didžiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių pasaulyje. Vitrinose su padidinamaisiais stiklais pristatomi patys įdomiausi egzemplioriai, tarp kurių yra ir vienas rečiausių pasaulyje eksponatų – driežas. Prieš 50 mln. metų augusių spygliuočių sakai buvo tikri spąstai vabzdžiams, voragyviams ir netgi driežams. Į sakus pateko ir augalijos pavyzdžių: žiedų, žiedadulkių, lapų. Nors gintare išlikusių organizmų vidaus organai dažniausiai suirę, paviršinės jų struktūros išlikusios iki smulkiausių detalių. Tai leidžia mokslininkams preciziškai aprašyti ir identifikuoti tada egzistavusius gyvuosius organizmus, pasekti jų evoliucijos eigą.

Archeologijos salėje eksponuojamos Juodkrantės akmens amžiaus dirbinių kopijos, rastos 1862–1899 m. Kuršių marių įlankoje, vokiečių firmai Stantien und Becker kasant gintarą. Šie dirbiniai yra ne tik nuostabūs taikomosios dailės kūriniai, bet ir neolite gyvenusių žmonių pasaulėžiūros atspindžiai. Įdomių akmens amžiaus gintaro dirbinių pavyzdžių esama grafo Felikso Tiškevičiaus Palangos lobyje, kurį XX a. pr. jis surinko pajūrio pelkėse. Gausūs archeologijos radiniai leidžia pasekti mainų prekybos kelius, pažinti pajūryje gyvenusių bendruomenių kultūrą.

Garbingą vietą Gintaro muziejaus ekspozicijoje užima XVII a. gintaru inkrustuota monstrancija iš Sedos bažnyčios, XVI–XVII a. gintaro altorėlis, priklausęs senajai Tytuvėnų bažnyčiai. Senuose rašytiniuose šaltiniuose yra žinių apie Palangoje dirbusius gintaro meistrus. Eksponuojamos XIX a. pabaigos Vlado Žiliaus gintaro apdirbimo staklės, tarpukario gintaro produkcija iš Palangos.

Didžiulė salė skirta gintaro meistrų bei profesionalių dailininkų kūrybai. Pateikiama visa gintaro papuošalų paletė – nuo serijinių XX a. 6–8 dešimtmečių dirbinių iki žinomų autorių darbų, kurie garsino Lietuvą pasaulio parodų salėse. Pristatomi žinomi gintaro meistrai: Horstas Taleikis, Regina Andriekutė, Jonas Liukaitis, Elena Augaitytė, Dionyzas Varkalis, Ona Katkienė, Joana Martinkienė, Alfredas Jonušas, Irena ir Feliksas Pakutinskai ir kiti. Profesionalių dailininkų darbuose atsispindi meninė gintaro apdirbimo raida – nuo pjaustymo į unifikuotas detales iki originalių derinių su sidabru (Feliksas Daukantas, Kazimieras Simanonis, Petras Balčius), jūržolėmis ar net ašutais (Birutė Stulgaitė).

Ekspozicijos pabaigoje yra įsikūręs UAB „Gintaro pasaulis“ gintaro salonas, kuriame galima įsigyti moksliškai sertifikuotų Baltijos gintaro inkliuzų, susipažinti su šiuolaikinės juvelyrikos tendencijomis.

Rūmų istorinių interjerų atkūrimas

Pirmojo aukšto rūmų erdvės lankytojus stebina naujai atkurtais istoriniais rūmų interjerais. Siekiant atkurti rūmų autentiką, teko ieškoti patikimų šaltinių. Palangos rūmų projektų techninių brėžinių ir piešinių archyvą pavyko surasti Berlyne, Prūsijos valstybės kultūros paveldo slaptajame archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz).

Lankytojams atvertos septynios salės: Renginių salė, Raudonasis salonas, Didysis salonas, Grafienės kabinetas, Mėlynasis salonas, Jaunojo grafo kabinetas, Mažasis salonas. Šiose reprezentacinėse rūmų salėse atkurta aristokratų rezidencijos aplinka, kurioje eksponuojami XVIII a. pab.–XIX a. Lietuvos dailės muziejaus bei privačių asmenų deponuoti baldai ir meno kūriniai.

​

Vytauto g. 17, LT-00101 Palanga
+370 460 30 314
gintaro.muziejus@lndm.lt