Nesibaigiančios pabaigos: Darius Mikšys. „Kairio skrydis“

2024 m. gruodžio 7 d., šeštadienį, 14–19 val.

„Medūza“ ir LNDM Nacionalinė dailės galerija tęsia ankstyviems lietuvių kūrėjų judančių vaizdų meno kūriniams skirtą programą „Nesibaigiančios pabaigos“ ir šį šeštadienį, gruodžio 7 d., kviečia lankytojus pamatyti Dariaus Mikšio videodarbą „Kairio Skrydis“, kuris bus rodomas „Videokapsulėje“ kilpa nuo 14 iki 19 val.

 

Programos kuratorės – Goda Aksamitauskaitė ir Beatričė Mockevičiūtė.

 

„Kairio Skrydis“

Darius Mikšys, 2000

video, 1,03’23’’

 

Jurgio Kairio skrydis po visais Neries upės tiltais Vilniuje, 1999. Filmuota Jurgio Kairio ir naudojama su jo sutikimu.

 

„Tarp kitų maldaknygių, vaikystėje turėjau Jono Dovydaičio „Žmogaus Sparnai“ ir Marselio Mižo „De Sent Egzuperi“. Prisimenu kaip maldą – vokiečių instruktoriaus lazdelės tapšnojimą per kairį arba dešinį petį – „suk į kairę“, „suk į dešinę“, ir dūrį į nugarą, kas reiškė kad reikia leistis žemyn. „Neprarask greičio!“ – to man jau kartoti nereikėjo, tik buvo keista, kad kiti pilotai tai pamiršdavo. Pamenu B. Oškinį, ore mojuojantį sumuštiniu, Paknį ir Gysą kabančius diržuose, Sent Eksą, po avarijų Limoje ir Bengazyje sunkiai besispraudžiantį į „Laitning“ kabiną be uodegos. Metams prabėgus, jau po studijų Dailės Akademijoje, besimokant 3D grafikos kompanijoje „Impro“, savarankiškai išmokau skraidyti su F–16 ir Boeing 747. Įsimintini naktiniai skrydžiai, kuomet skrisdavau rožinių kalnų kryptimi tolyn nuo aerodromo apsuptas tamsos, kol pasibaigdavo kuras, o tada, Boingui tapus lengvam kaip pūkas, sklęsdavau atgalios, orientuodamasis tik prietaisais ir tūpimo tako šviesomis. Mano pirmasis el. pašto adreso vardas buvo „tofly“. Dar vėliau, jau besimokant apšvietimo firmoje „Aketa“, skraidžiau su Spitfire ir Bf 109. Berods 1997–aisiais, vieną vasaros savaitgalį, pakviečiau Nomedą ir Gediminą Urbonus į ofisą pažiūrėti tokio savo skrydžio: dariau mirties kilpą priartėdamas prie žemės vis labiau ir labiau kol pasiekiau, kad kiekvienos kilpos metu stabiliai priartėčiau lėktuvo pilvu prie žemės paviršiaus per vieną metrą. Likau tokioje trajektorijoje kurį laiką. Nuostabus Jurgio Kairio skrydis tarsi užbaigė mano šitą skrydžio patirčių epochą. 1999 vasaros pabaigoje, stovėjau ŠMC viršutiniame ofise, žiūrėdamas pro langą į tolį. Kaip tik tą dieną Jurgis Kairys skrido po tiltais, ir aš manau, pro siaurą langą, tolumoje, rausvame danguje galėjau matyti Jurgio lėktuvą. Taip pat ir žinojau, kad tą dieną vyksta skrydis, vienok nebuvau prie nei vieno iš tiltų. Helsinkyje rodysiu Kairio skrydį – pasakiau Evaldui Stankevičiui. Pamenu, Evaldas pritarė idėjai. Jurgiui sutikus, Art Genda 2000 buvo parodytas „Kairio Skrydis“, po kurio jau tikrai, atėjo visai kita – „house“ epocha. Ir tik visai neseniai vėl ėmiau galvoti apie aviaciją. Šįkart skrisčiau sklandytuvu. Pakilčiau ir lėkčiau toli į kitą miestą. Jį priskridus imtų sparčiai temti ir dingtų vėjas, todėl nebegalėčiau laikytis ore, o tamsoje nerasčiau kur nutūpti. Tada benamiai laukymėje šalia to miesto užkurtų daug laužų, kad karšti dūmai kaip termikas keltų mane į viršų, ir aš galėčiau sklesti virš tos laukymės ratu visą naktį, belaukdamas aušros.“

 

Darius Mikšys, 2024

​

Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius
www.ndg.lt