1972-aisiais pradėjus rengti kasmetines respublikines jaunimo dailės parodas, menininkų kartos tapo svarbia dailės gyvenimo realija. Negalėdami burtis į oficialias grupuotes, tuometiniai „jaunieji“ kūrė neformalius bendraamžių sambūrius ir eksponavo darbus grupinėse parodose. 1973 m. Dailininkų sąjungos salone Vilniuje pirmąją parodą surengė vadinamoji tapytojų ketveriukė: Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis ir Algimantas Švėgžda. Vėliau kartu rodyti kūrinius pradėjo Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys. Devintojo dešimtmečio pradžioje debiutavo Šarūno Saukos, Algio Skačkausko, Vyganto Paukštės karta. Bendri projektai suartino skulptorius Kseniją Jaroševaitę, Petrą Mazūrą, Mindaugą Navaką, Vladą Urbanavičių bei grafikus Eduardą Juchnevičių, Mikalojų Vilutį. Nors neįteisintos grupės neskelbė programinių manifestų, jų pasirodymai skatino gyvą polemiką kūrėjų bendruomenėje, o kritika „jaunųjų dailės“ sąvoką įprato vartoti kaip dailės avangardo sinonimą.
Nevienalytę „sąstingio“ laikotarpio kartą vienijo rutiniška vėlyvojo sovietmečio patirtis ir skeptiškas požiūris į patetišką, ideologizuotą postalininės dailės retoriką. Ieškodami alternatyvos „atšilimo“ epochoje įsigalėjusiems monumentaliems, herojiškiems socialiniams vaizdiniams, vieni dailininkai pasirinko kasdienybės, kiti – mito sritį. Kai kurie derino abi linkmes, į vaizduojamas buitines situacijas įterpdami fantastinių elementų arba joms suteikdami ritualo požymių. Nepaisant išorinių skirtumų, daugelyje aštuntojo ir devintojo dešimtmečio kūrinių atsispindėjo asmeniškas menininkų žvilgsnis ir individualaus išgyvenimo įtampa, liudijantys bendras „egzistencialistines“ kartos nuostatas.
Dailininkai atsisakė tiesioginės meninės kalbos, išplitusios jų pirmtakų kūryboje. Inversija (reikšmės apvertimas), kai bjauru yra gražu, nereikšminga – svarbu, įprasta – nepaprasta, ir atvirkščiai, tapo pagrindiniu vaizdavimo principu. Kaip inversinės poetikos priemonė neretai buvo pasitelkiama ironija, t. y. švelnus pasišaipymas ar kritiška pajuoka, kylanti iš kūrinio pavadinimu arba forma pabrėžiamo vaizdo ir jo prasmės neatitikimo. Vieni pirmųjų šiuo keliu pasuko tapytojai Valentinas Antanavičius, pradėjęs iš pramoninio šlamšto bei sendaikčių komponuoti asambliažus, ir Antanas Martinaitis, pamėgęs vaizduoti juokdario personažą ir cirko vaidinimą. Jie buvo savotiški tarpininkai tarp „atšilimo“ ir „sąstingio“ kartų, nes taikė mišrią, abiem tarpsniams būdingą išraišką.
Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios keitėsi ne tik kalbos būdai, bet ir dailės ikonografija. Menininkai ėmėsi naujų (dažniausiai su miesto buitimi ir masine kultūra susijusių) motyvų arba senuosius vaizdavo netradiciškai. Antai sujungus ekspresionistinę deformaciją ir natūralistinę vaizduoseną, moters figūra iš klasikinėje dailėje įsitvirtinusio idealaus grožio simbolio virto groteskišku, neestetišku, pabrėžtinai kūnišku objektu, provokuojančiu erotines autoriaus, o kartu ir žiūrovo fantazijas. Į dailę prasiskverbė vienatvės, susvetimėjimo, baugumo, grėsmės nuotaikos. Imta plėtoti ligos ir mirties temą. Pastaroji interpretuota kaip kasdienis, privatus (todėl ypatingai dramatiškas) įvykis, žmogų lemtingai ištinkantis ne mūšio lauke, bet banalioje aplinkoje, pavyzdžiui, savo paties namuose ar ligoninės palatoje.
Dailėtyrininkai „jaunųjų“ kūryboje įžvelgė deromantizacijos tendencijas, o kultūros politikai netruko prikišti teminį susmulkėjimą bei nihilistinę pasaulėžiūrą. Tačiau iš tiesų ši dailė buvo ir romantiška, ir pozityvi. Vaizdą sukeistinant, apverčiant prasmę, ironizuojant mėginta įveikti meninę žiūrą represuojančius ir tariamos realybės imitacijas dauginančius ideologinius stereotipus. Nepaisant viešajame gyvenime vis dar plačiai cirkuliavusių ir kolektyvinę visuomenės vaizduotę veikusių politizuotų kultūrinių klišių, dailininkai, tęsdami modernizmo tradiciją, tebetikėjo „tikrosios“ tikrovės buvimu ir galimybe ją atrasti bei autentiškai išgyventi.
Atnaujinta: 2018-06-13
