1962 m. Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube surengtoje Antano Gudaičio parodoje buvo eksponuotasTriptikas M.K. Čiurlioniui atminti(1961-1962). Vėliau dėl šios pusiau abstrakčios, muzikinės dermės principais grįstos kompozicijos tapytojui teko aiškintis ir žadėti „ta kryptimi“ daugiau nebedirbti. Tačiau kultūros laisvėjimo procesas jau buvo įsibėgėjęs. Dailininkus užvaldė naujumo ir eksperimentavimo troškimas.
1956 m. SSRS komunistų partijos XX suvažiavimo nutarimai sudarė sąlygas meną modernizuoti. Lietuvių dailininkai sukilo prieš tiesmukai propagandinį, tikrovę imituojantį akademinį realizmą. Teigdami, kad menas turi kalbėti sava kalba, jie suformulavo modernizmo estetikoje esminę meninės išraiškos autonomijos nuostatą, kurią ketvirtajame dešimtmetyje iškėlė dailę atnaujinti užsibrėžę arsininkai.
Revizavus požiūrį į „buržuazinį“ paveldą, daugelis tarpukario meno vertybių buvo sugrąžintos į muziejų sales ir tapo kūrybinių inspiracijų bei mokslinių tyrinėjimų objektu. Grafikai „prisiminė“ Adomą Galdiką ir Viktorą Petravičių, skulptoriai – Juozą Mikėną. Tapytojai, tarp jų – Jonas Švažas, Augustinas Savickas, Silvestras Džiaukštas, išplėtojo arsininkų kolorizmo tradiciją, kurią imta tapatinti su nacionaline tapybos mokykla. Aktualizavus tarpukario dailę, atgijo susidomėjimas tautodaile ir Vakarų modernizmo ieškojimais. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, po stalininės izoliacijos laikotarpio, Lietuvai buvo leista keistis parodomis su Rytų bloko valstybėmis ir užmegzti pirmuosius kultūrinius kontaktus su Vakarų šalimis. Akistata su vakarietišku menu dailininkus paskatino per kelerius metus išbandyti platų kūrybinių praktikų diapazoną – nuo prancūzų impresionizmo ir italų neorealizmo patirties iki fragmentiškų abstrakčiojo ekspresionizmo pamokų.
Įsivyravo požiūris, jog dailės prasmę galima perteikti tiesiogiai spalva, tūriu, plokštuma, linija, aplenkiant tradicinę prievolę vaizduoti, t. y. mėgdžioti regimosios tikrovės pavidalus. Siužetas buvo redukuotas į glaustą metaforišką formulę, o svarbiausiu reikšminiu vaizdo sandu tapo plastinė išraiška. Buvo linkstama kūrybą traktuoti kaip individualų, herojišką gestą. Šis modernizmui būdingas kūrybiškumo patosas ir dailės, kaip reikšmingos formos, samprata sovietinės Lietuvos dailininkų pastangas suartino su JAV, Prancūzijoje bei kitose šalyse prieglobstį radusių išeivių menu. Nepaisant skirtingų socialinių ir politinių kontekstų, daugelis septintojo-aštuntojo dešimtmečio lietuvių dailės reiškinių sėmėsi paskatų iš tų pačių nacionalinės bei tarptautinės kultūros šaltinių ir plėtojosi abipus „geležinės uždangos“.
„Atšilimo“ laikotarpiu greta tradicinių imtasi naujų kūrinio formavimo būdų: tapyboje taikytas koliažas, asambliažas, grafikos lakštai spausdinti nuo įvairiausių paviršių, medinės skulptūros tašytos tiesiog kirviu. Technikos liberalizacija atspindėjo kultūros demokratėjimo ir modernėjimo linkmę. Tačiau paradoksas: monumentali, herojiška, emocionalios romantikos kupina forma pasirodė tinkama perteikti tas pačias prasmes kaip ir socialistinio realizmo dailė, paremta patetišku, optimistiniu siužetu ir teigiamo socialinio herojaus įvaizdžiu.
Laisvės ribos ir naujumo kriterijai buvo neaiškūs. Pasitelkus lankstesnius administracinės ir moralinės kontrolės metodus, politiniams ideologams pavyko išsaugoti buvusią žanrų hierarchiją ir privalomą propagandinių temų rinkinį. Vis dar netoleruoti vaizdiniai, susiję su intymia individo būtimi, klasikiniu mitu, religija arba lietuvių tautos istorija. Kaip tik šios sritys, kėlusios pavojų normatyvinei sovietinio pasaulėvaizdžio tvarkai, patraukė Vinco Kisarausko dėmesį. Individualių ikonografinių motyvų paieškos tapytojo kūryboje glaudžiai siejosi su formos naujovėmis. Dailininkas pirmasis išbandė ne tik poparto technines priemones (serijinį vaizdą, tapybos ir fotografijos derinį), bet ir šiai dailės krypčiai būdingą dviprasmišką banalybės poetiką bei ironijos poveikį. Kisarausko eksperimentai modernizmo kanono neperžengė, tačiau jie privertė suabejoti vyravusiu įsitikinimu, kad plastinė kūrinio išraiška – universali, absoliuti ir savaime reikšminga. Atslūgus modernizacijos sąjūdžiui, prireikė nedaug laiko įsisąmoninti priešingą mintį: formą visada lemia daugybė įvairių veiksnių, taigi ji – kontekstuali kategorija.
Atnaujinta: 2018-06-13
