Devintojo dešimtmečio pabaigos įvykiai pranašavo fundamentalų Lietuvos dailės gyvenimo atsinaujinimą. 1988 m. susikūrė pirmoji nepriklausoma jaunų dailininkų ir muzikų grupė „Žalias lapas“, viešose erdvėse organizavusi vaizdą, garsą ir veiksmą jungusias menines akcijas. Per keletą metų įsisteigė ir ėmė savarankiškai rengti parodas daugiau nei dvidešimt naujų dailininkų grupių. Jų veikla paskatino Lietuvos dailės lauko įvairėjimą ir decentralizaciją. Tais pačiais 1988 m. įvyko pirmosios ne ideologinio aparato „prižiūrimos“ Dailininkų sąjungos, o individualių dailėtyrininkų-kuratorių sudarytos XX a. antrosios pusės Lietuvos dailei skirtos parodos. Nuo 1988 m., kai buvo įkurta pirmoji dailės galerija Kauno architektų namuose, ėmė plėstis dailę eksponuojančių institucijų tinklas. 1992 m. Vilniaus Dailės parodų rūmai buvo reorganizuoti į Šiuolaikinio meno centrą, tapusį pagrindine šiuolaikinio meno projektų įgyvendinimo vieta.
1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, menininkai ėmė laisvai ir tiesiogiai dalyvauti tarptautiniame meno gyvenime. Tuo metu Lietuvoje kūrė kelios dailininkų kartos. Vyresnieji plėtojo anksčiau susiformavusias kūrybos kryptis (figūrinę ar bedaiktę tapybą, skulptūrą, grafiką), tęsė modernizmo tradicijas, derino jas su naujomis dailės tendencijomis. Esminės permainos vyko jauniausios kartos menininkų kūryboje. Beveik visi jie mokėsi vienintelėje Lietuvos meno mokykloje – Vilniaus dailės akademijoje, kurioje devintojo-dešimtojo dešimtmečių sandūroje vietinės akademinės tradicijos tebebuvo tvirtos, o šiuolaikinio meno idėjos beveik nežinomos. Jauni menininkai jas „atrado“ savarankiškai, studijuodami pasiekiamą informaciją apie naująją Vakarų dailę ir žvalgydamiesi svetur: išvykę trumpesniam ar ilgesniam laikui dalyvauti parodose, dirbti kūrybos centruose. Dėl to Lietuvos šiuolaikinio meno pirmeivių kūryba išsiskiria ne tik novatoriškumu, bet ir individualumu – ir nagrinėjamų temų, ir meno kalbos požiūriais.
Šiuolaikinio meno parodose tradicinių dailės rūšių kūrinius pakeitė postmoderniojo meno apraiškos: objektai, instaliacijos, performansai, videomenas, šiuolaikinės fotografijos ir kt. Šie nauji kūriniai atvėrė žiūrovams ne uždarą meno estetikos klausimų, o atvirą socialinių, politinių, kultūrinių reiškinių kontekstą. Menininkai atsisakė keletą dešimtmečių puoselėtos meno autonomijos ir siekė aktyvaus meno santykio su gyvenimu, jo tiesioginės sąveikos su žiūrovu, dalyvaujančiu kūrinio tapsme. Pasirinkę konceptualaus meno strategiją, jie akcentavo ne formalius (techninius ar plastinius) eksperimentus, o idėjų ir racionalių apmąstymų vertę kūryboje. Kritiškas žvilgsnis į tradicijas, įsitvirtinusius meno funkcionavimo būdus, visuomenės gyvenimo analizė skatino naujos kultūrinės savimonės formavimąsi, nors iš pradžių sulaukė prieštaringų vertinimų dailininkų bendruomenėje, kuri ilgą laiką gyvavo prievarta atkirsta nuo tarptautinio šiuolaikinio meno raidos ir nacionalinių dailės tradicijų saugojimą traktavo politiškai.
Ryškus šiuolaikinės Lietuvos dailės reiškinys – Mindaugo Navako kūryba. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios dailininkas kūrė didelio formato objektus, interpretuodamas geometrines ir technikos pasaulio formas. Šiuose darbuose jis išryškino konkrečios vietos, erdvinio konteksto įtaką meno kūrinio suvokimui ir kūrė naują viešai erdvei skirto meno viziją.
Šiuolaikinio meno kūrėjai lyginami su etnografais. Jie pasineria į sudominusį kontekstą (istorijos, socialinių problemų, kasdienio gyvenimo, nacionalizmo, feminizmo ir kt.) kaip mokslininkai į nepažįstamos kultūros terpę, mokosi šios terpės kalbos ir ją tyrinėja. Deimantas Narkevičius ir Artūras Raila konceptualiuose objektuose ir filmuose gvildena sudėtingų nūdienos ryšių su sovietine praeitimi, šiuolaikinio meno santykių su „paveldėta“ sistema klausimus. Gyvai atliekamuose ir videofilmuose užfiksuotuose performansuose specifišku moterišku žvilgsniu į aplinką žvelgia Eglė Rakauskaitė.
Atnaujinta: 2018-06-13
