Mūsų gyslomis teka gintaras
Gintaro kelias: nuo „tautos dvasios įsikūnijimo“ iki ironiško žvilgsnio į lietuvišką realybę
Palangos gintaro muziejuje veikia paroda „Mūsų gyslomis teka gintaras“, kurioje ironiškai narstomos XX a. suformuotos gintaro ir lietuviškumo sąsajos. Lankytojai gali išvysti netikėtus šiuolaikinių menininkų kūrinius iš gintaro, kviečiami pažvelgti į gintaro politiškumą, jo naudojimą konstruojant lietuvišką tapatybę.
Gintaras – lietuvybės įsikūnijimas
„Lietuviams dažniausiai atrodo, kad gintaras yra „mūsų“ mineralas. Jis reprezentuoja Lietuvą, metaforiškai kalbant, jis „teka mūsų gyslomis“. Tačiau man seniai rūpėjo išsiaiškinti, kada gintaras tapo lietuvybės įsikūnijimu ir kodėl“, – apie parodos atsiradimą pasakoja kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė.
„Pasirodė, kad kelias, kurį gintaras nuėjo per XX a., yra nepaprastai įdomus: gintaro įvaizdžiui susiformuoti didelę įtaką padarė literatūra, gintaras atstovavo Lietuvai esant skirtingoms santvarkoms, gintaras tiko visoms progoms ir įgavo daugybę pavidalų – nuo visiems gerai pažįstamų karolių, suvenyrų, mozaikų, kabojusių kiekvienuose namuose, iki mažai kam matytų jau Nepriklausomybės laikais sukurtų profesionalių menininkų kūrinių. Taigi ši paroda – bandymas dar kartą pasiaiškinti, ką mums reiškė ir tebereiškia gintaras“, – sako dr. J. Ludavičienė.
Gintaras per XX–XXI a. patyrė daug transformacijų. Tačiau, anot kuratorės, nepaisant visko, remiantis statistiniais duomenimis, daugiau nei pusė lietuvių nurodo, kad Lietuvą labiausiai reprezentuoja gintaras.
Trys XX a. gintaro įvaizdžiai Lietuvoje
Parodą „Mūsų gyslomis teka gintaras“ sudaro trys dalys. Kiekvienoje jų pristatomi skirtingi gintaro įvaizdžiai. Pirmosios pasakojimas prasideda XX a. pradžioje, kai formavosi romantiškasis gintaro įvaizdis. Antroji dalis apima sovietų okupacijos laikotarpį, kai gintaras tapo suvenyrų ir mozaikų žaliava. Trečiojoje pasakojama apie nepriklausomybę atgavusios Lietuvos menininkų ironišką santykį su gintaru ir jo naudojimą interpretuojant nesenus politinius įvykius.
„Paroda pasakoja apie nacionalinį romantizmą, garsiąją Maironio poemą „Jūratė ir Kastytis“, kunigaikštienės Birutės garbinimą ir gintarą kaip jaunos Lietuvos valstybės reprezentantą.
Tarpukariu tapęs lietuviškumo simboliu, gintaras sovietmečiu virto ir visos Sovietų Sąjungos „auksu“. Suvoktas kaip „nacionalinis turtas“, jis buvo pateikiamas ir per sovietinio „mažosios tėvynės“ diskurso plotmę. Gintaras buvo lyginamas su Lietuva – mažyčiu trapiu objektu, kurį patikimai saugo „didysis draugas“, – pasakoja parodos kuratorė dr. J. Ludavičienė.
Šiuo laikotarpiu iš gintaro gaminti suvenyrai ir karoliai, mozaikos ir skulptūriniai objektai, užtvindę Sovietų Sąjungos parduotuvių vitrinas. „Atrodė, kad gintaras tinka kiekvienai progai. Ne veltui XX a. 7 dešimtmetyje Eduardas Mieželaitis rašė: „mūsų gyslomis teka gintaras“. Galiausiai romantinis „lietuvių gintarinėmis akimis“ įvaizdis nuvertėjo. Vėlyvuoju sovietmečiu gintarą visuomenė daugiausia siejo su pabodusiais suvenyrais bei karoliais, kurių nešioti niekas nebenorėjo“, – primena parodos kuratorė.
Atgavus nepriklausomybę, gintaro ir lietuviškumo sąsajos rado naują dirvą, jos pradėtos interpretuoti ironiškai. Parodoje per gintaro prizmę galima atpažinti pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos ir užsienio įvykius: Rolando Pakso rinkiminę kampaniją, Valstiečių ir žaliųjų partijos laimėjimą rinkimuose, nekilnojamojo turto krizę, konkursą „Mis Lietuva“ ir tebesitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą refleksijas.
Paroda veiks iki 2024 m. balandžio 28 dienos.
Parodos kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė
Parodos architektas Vladas Balsys
Parodos koordinatorė Regina Makauskienė
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Informacinis rėmėjas: LRT PLIUS
Rėmėjai: Amber World, Balzac, Purslai
Vytauto g. 17, LT-00101 Palanga
+370 460 30 314
gintaro.muziejus@lndm.lt
