LNDM vyriausioji rinkinių kuratorė Laima Sazonova: muziejus, pirkdamas šiuolaikinės dailės kūrinį, dažnai perka idėją
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM), kaupiantis ir saugantis nacionalinės reikšmės vaizduojamosios, taikomosios ir liaudies dailės rinkinius, stengiasi juos gausinti unikaliais, lituanistinę, meninę bei istorinę vertę turinčiais eksponatais ir šiuolaikinio vizualaus meno bei dizaino kūriniais. Naujoje 2024–2026 m. veiklos strategijoje muziejaus rinkinio, laikomo muziejaus šerdimi, plėtra įtraukta tarp keturių LNDM strateginių krypčių. Apie nuolat pildomą muziejaus rinkinį kalbamės su LNDM vyriausiąja muziejaus rinkinių kuratore Laima Sazonova.
Muziejus perka menininko idėją
Praėjusiais metais LNDM įsigijo net 1257 muziejines vertybes. Vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė L. Sazonova išskiria tris kelius, kuriais būsimi eksponatai pasiekia muziejaus saugyklas: meno kūriniai gali būti perkami, padovanojami arba perduodami:
„Visos muziejinės vertybės, kurias planuojama įsigyti, pirmiausia yra pristatomos rinkinių komplektavimo komisijai, kuri posėdyje svarsto kūrinių įsigijimo tikslingumą ir kiek už vieną ar kitą kūrinį muziejaus gali mokėti. Meno pirkimas yra subjektyvus procesas, juk vienam tam tikras kūrinys gali atrodyti mažiau, kitam – daugiau vertingas ar reikalingas muziejaus rinkiniui papildyti. Susirinkusi komisija diskutuoja, kol randamas kompromisas. Po šio žingsnio, nepriklausomai nuo to, ar darbą parduoda pats menininkas, ar privatus asmuo, pavyzdžiui, kolekcininkas, vyksta derybos su savininku, kol sutariama dėl kainos. Tik tada prasideda įprastos pirkimo procedūros: išrašomos sąskaitos faktūros, rengiamos sutartys, pirkimo aktai ir pan.“
„Skaitmenizacijos procesai stipriai pakeitė meno lauką, o tai praplėtė ir muziejaus įsigyjamų kūrinių įvairovę,“ – teigia L. Sazonova. – „Neseniai muziejus savo rinkinį pradėjo pildyti skaitmeniniais meno objektais. Pavyzdžiui, praėjusiais metais įsigijome du Liudo Parulskio fotomanipuliacijų ciklus – tai skaitmeniniai vaizdai. Muziejus taip pat perka videofilmus, performansų dokumentaciją, atviruosius skaitmeninius failus (pagal tam tikrą menininko sukurtą matricą kūrinys gali būti keičiamas ir adaptuojamas konkrečiai situacijai) ir, žinoma, instaliacijas. Praėjusiais metais įsigijome Niujorke kuriančio menininko Žilvino Kempino instaliaciją „Liepsnojanti juosta“. Saugykloje ji atrodo kaip dėžė panaudotų magnetofono juostelių ir paprastas ventiliatorius, todėl labai svarbu suvokti, kad muziejus pirkdamas šiuolaikinės dailės kūrinius perka ne tik fizinį jų pavidalą, bet ir idėją.“
Pasak L. Sozonovos, LNDM kruopščiai atsirenka netgi dovanojamus eksponatus: „Atranka labai didelė, nes ir pasiūlymų, iš tikrųjų, yra labai daug. Muziejų stipriai riboja vietos trūkumas: eksponatų skaičius vis auga, o saugyklų plotas nesikeičia jau pastarąjį dešimtmetį. Neretai ir patys menininkai, neturėdami kur dėti kūrinių ar matydami savo šeimos narių abejingumą jų kūrybos atžvilgiu, kreipiasi į muziejų, norėdami jam palikti viską, ką sukūrė, tačiau esame priversti atsirinkti ir priimti tik tai, kas iš tikrųjų vertinga ir būtina muziejaus kolekcijai papildyti.“
Komentuodama atrankos kriterijus L. Sazonova pabrėžia, kad LNDM siekia, jog tam tikro dailininko kūryba būtų kuo išsamiau pristatyta muziejaus rinkinyje: „Menininkai neretai per gyvenimą pakeičia stilių, į savo kūrybinį lauką įneša naujų temų, idėjų, vaizdinių. Norime, kad visa tai būtų matoma muziejaus rinkinyje. Aišku, kartais tenka atsižvelgti ir į kūrinio dydį – ar turėsime jam vietos saugyklose.“
Eksponatais virsta ir iš įvairių institucijų muziejui perduodami dailės kūriniai. „Prieš keletą metų Gamtos tyrimų centras perdavė jų patalpose buvusius žinomų lietuvių dailininkų kūrinius. Tai Antano Žmuidzinavičiaus, Justino Vienožinskio ir Juozapo Marševskio tapybos darbai. Institucija neturėjo sąlygų ir galimybių prižiūrėti, restauruoti ar tuo labiau eksponuoti šių darbų. Juk iš tiesų kūrinių saugojimas reikalauja daug darbo, tai nėra pasyvus veiksmas. Panašus atvejis buvo Žemės ūkio ministerijoje, kurioje kažkuris darbuotojas buvo sugalvojęs kaupti liaudies meno kolekciją. Vėliau pamatė, kad trūksta kompetencijos ir pajėgų tą kolekciją tvarkyti, apskaityti, prižiūrėti, todėl nusprendė ją atiduoti muziejui“, – pasakoja L. Sazonova. – „Tačiau būna ir išskirtinių, neįprastų atvejų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais LNDM Gintaro muziejus paštu gavo itin įdomų eksponatą – gintaro rinkėjo ženklelį. Ant voko nebuvo nei siuntėjo pavardės, nei atgalinio adreso, todėl nežinome, kas jį padovanojo. O kai kurie eksponatai į muziejaus rinkinį atvyko iš… Airijos muitinės. 1986 m. vyko SSRS ir Airijos draugystės festivalis Dubline. Šiame festivalyje SSRS atstovavo Lietuva su 166 tautodailės kūriniais: gintaro, tekstilės, skulptūros, medžio, keramikos. Gabenant kūrinius atgal, kažkokios siuntimo procedūros buvo atliktos neteisingai ir visi šie darbai užstrigo muitinėje, liko Dublino oro uosto sandėlyje. Tuo metu Europoje įvyko daug geopolitinių pasikeitimų – subyrėjo SSRS, Lietuva paskelbė nepriklausomybę, todėl tuo metu nebuvo aišku, kam kūrinius grąžinti. Tik po dvidešimt devynerių metų muitininkai juos atrado ir grąžino Lietuvai.“
Varžytuvės su privačiais kolekcininkais ir institucijomis
Muziejui norint ir siekiant įsigyti konkrečius dailės kūrinius tenka pakonkuruoti ir su kitais muziejais, ir su kolekcininkais. Pavyzdžiui, 2023 m. pabaigoje muziejus įsigijo unikalų Vilniaus vaizdų fotografo Vilhelmo Zacharčiko XIX a. 7 dešimtmetyje sukurtą fotografijų rinkinį „Vilniaus albumas“: „Kai pirkome šias fotografijas, labai prašėm kolekcininko, kad jis daugiau niekam jų nesiūlytų – juk senąsias fotografijas saugo ir kiti Lietuvos muziejai.“
„Ypač kūrinių pirkimo konkurencija atsiskleidžia aukcionuose. Kai norėjome įsigyti dailininko Alberto Veščiūno darbą, teko ilgai kilnoti aukciono dalyvio numeriuką, konkuravome su pirkėju, kuris aukcione dalyvavo telefonu. Įnirtingos varžybos buvo ir tada, kai norėjome nusipirkti Aleksandros Kašubienės-Kašubos mozaiką. Tiesa, aukcione „ARS VIA“, su kuriuo labai draugiškai bendradarbiaujam, muziejai, archyvai, bibliotekos turi tam tikrą privilegiją: kai aukcione nustatoma galutinė kūrinio kaina, už ją tą kūrinį ir galima perimti. Muziejaus atstovai nedalyvauja pačiose varžytinėse dėl kainos. Tai neretai sukelia aukciono dalyvių nepasitenkinimą“, – pasakoja LNDM vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė.
Muziejaus rinkinių kuratorius – universalus profesionalas
Į klausimą, kokių savybių reikia norint dirbti muziejaus rinkinių kuratoriumi, L. Sazonova atsako: universalumo. „Taip pat reikia kruopštumo bei atidumo tvarkant eksponatus ir dokumentaciją, kad vėliau kiti žinotų, kur tam tikrą eksponatą rasti saugykloje ar kam jis yra išduotas. Juk, pavyzdžiui, šiuolaikinės grafikos rinkinyje yra daugiau nei 25 tūkstančiai eksponatų. Jei kūrinys bus ne ten padėtas arba ne taip pažymėtas, jo galima nerasti ir metus. Tačiau dar svarbiau nuolat domėtis, skaityti ir sekti, kas vyksta kuruojamo rinkinio lauke už muziejaus ribų, t. y. šiuolaikinės dailės rinkinio kuratorius turi išmanyti visus šiuolaikinio meno procesus, senosios dailės rinkinio kuratorius – stebėti, kas vyksta aukcionuose. Rinkinių kuratorius privalo visą laiką tobulėti ir iš savo akiračio nepaleisti dailės lauko, rūpintis rinkinio papildymu naujais kūriniais. Be kita ko, rinkinio kuratoriui labai svarbu išmanyti savo rinkinį, žinoti, kas jame yra saugoma, kad galėtų pateikti išsamią informaciją parodų kuratoriams, dailėtyrininkams, kitų muziejų specialistams. Juk tik dalis saugomų eksponatų yra prieinami viešai, įkelti į LIMIS sistemą. Labai daug eksponatų parodų kuratoriams yra nematomi, todėl reikia juos su jais supažindinti. Svarbu nepamiršti ir to, kad rinkinių kuratoriai taip pat rengia parodas, rašo straipsnius apie dailės kūrinius, sudarinėja katalogus, teikia paraiškas finansavimui gauti, aptarnauja lankytojus rinkiniuose, išduoda kūrinius parodoms, pildo LIMIS duomenų bazę ir atlieka daug kitų darbų, kurių visų suminėti neįmanoma“, – atsako pašnekovė.
