LNDM Prano Gudyno restauravimo centre Franso Halso šedevrus tyrę technologai: tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime  

LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje žiemos pabaigoje duris atvėrusi unikali paroda „Šedevro kambarys. Franso Halso evangelistai iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus kolekcijos“ sulaukė itin didelio visuomenės susidomėjimo. Joje lankytojai kviečiami vienumoje akis į akį susitikti su pasaulinio lygio meno kūriniais, kurie čia pristatomi audiovizualinėmis ir multimedinėmis priemonėmis. Iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus evakuoti parodoje eksponuojami genialaus XVII a. portretisto Franso Halso šv. Luko ir šv. Mato atvaizdai lankytoją gali suintriguoti ne tik dailininkui būdingu greitu, dinamišku potėpiu, išskirtinėmis eksponavimo sąlygomis, bet ir tuo, ko nesimato iš pirmo žvilgsnio. LNDM Prano Gudyno restauravimo centre ištirti kūriniai atskleidžia detektyvo puslapių vertas istorijas.  

 

 

Tik 6 dešimtmetyje atrasti kūriniai 

 

Šiuo metu LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje eksponuojamus kūrinius praėjusių metų pabaigoje LNDM Prano Gudyno restauravimo centre ištyrė restauravimo technologė chemikė ekspertė dr. Dalia Panavaitė ir I kategorijos restauravimo technologas-fizikas Tomas Ručys.  

 

„Iki pat XX a. nebuvo žinoma, kur yra Franso Halso nutapyti evangelistai. Šiuo metu Lietuvoje eksponuojami paveikslai XVIII a. pabaigoje imperatorės Jekaterinos Didžiosios vardu buvo nupirkti aukcione Amsterdame ir atgabenti į tuometinę Rusijos imperiją kaip seni XVI–XVII a. kūriniai. Čia ciklas buvo įtrauktas į imperatoriškojo Ermitažo kolekciją, o paveikslai pažymėti Ermitažo katalogo numeriais, kuriuos vis dar galima pamatyti apatiniame dešiniajame paveikslų kampe“, – sako Tomas Ručys.  

 

XIX a. pr. paveikslai perduoti Krymo pusiasalio bažnyčioms puošti, tačiau Krymo karo metu XIX a. viduryje ciklas buvo išblaškytas. Iki pat XX a. drobės laikytos pražuvusiomis. Tik XX a. 3 dešimtmetyje du paveikslai – šv. Luko ir šv. Mato portretai, įvardyti kaip nežinomo XIX a. dailininko kūriniai, – atsidūrė Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus saugyklose. Du „Šedevro kambaryje“ eksponuojami portretai į Odesos muziejaus kolekciją pateko dar 1920 m. kaip nežinomo XIX a. dailininko kūriniai. 

 

„Tik XX a. 6 dešimtmetyje olandų tapybos ekspertė Irina Linnik, pamačiusi šiuos kūrinius, atpažino Franso Halso braižą ir įrodė jo autorystę. Šiuo įvykiu susidomėjo viso pasaulio žiniasklaida“, – paveikslų atradimo istoriją pasakoja T. Ručys.  

 

 

Detektyvo puslapių verta vagystė  

 

Žinoma, kad abu šie paveikslai 1965 m. eksponuoti Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje Maskvoje, tačiau vieną rytą šv. Luko atvaizdo rėmas rastas tuščias – drobė buvo grubiai išpjauta ir pavogta. Paveikslo paieškos truko pusmetį, galiausiai vagį išdavė neapdairi klaida: paveikslą gatvėje pasiūlyta įsigyti vyrui, kuris buvo susijęs su saugumo struktūromis. Vagis buvo pagautas, kūrinys restauruotas. 1970 m. apie šį įvykį sukurtas detektyvinis filmas „Šv. Luko sugrįžimas“.   

 

„Šv. Luko atvaizde nemažai autorinės tapybos netekčių. Žiūrint į paveikslą, išpjovimo žymės matomos ir plika akimi. Ir nors paveikslas buvo restauruotas, pakraščiai suklijuoti, drobė dubliuota, tačiau kūrinio autorinės tapybos ištrupėjimų ir pažeidimų vietos jau prarastos visiems laikams. Ištyrę kūrinį ultravioletiniuose spinduliuose matome horizontalias ištrupėjusių ir retušuotų vietų linijas. Vadinasi, vagis, pasisavinęs šį paveikslą, jį suvyniojo į ritinėlį vaizdine puse į vidų, o tai, kaip žino kiekvienas restauratorius, yra griežtai draudžiama. Susukus į ritinėlį tam tikrose vietose tapybos sluoksnis sutrūkinėjo. Tyrimo metu pamatėme ištrupėjusiose autorinės tapybos vietose atliktą vėlesnį restauracinį retušą – tamsesnius taškelius, brūkšnelius“, – kalba T. Ručys. 

 

Fransas Halsas – laisvo teptuko meistras  

 

Tiriant šv. Luko atvaizdą taikant infraraudonųjų spindulių reflektografiją, išaiškėjo, kad paveikslas buvo kuriamas iš karto teptuku ir dažais, be detalesnio parengiamojo eskizo, o vaizdas nutapytas iš pirmo karto. Dėl savo tapybos manieros F. Halsas jau seniai dailėtyrininkų pradėtas vadinti ekspresyvaus teptuko meistru, kartais net vienu pirmųjų XVII a. impresionistų. Atlikti tyrimai tai dar kartelį įrodė: „Kompozicija sukurta ekspresyviai, nepamatėme parengiamojo piešinio ar kitokio tikslesnio išankstinio pasirengimo, autoriniai pakeitimai matomi tik buliaus ragų tapyboje, tačiau jie atlikti iš karto teptuku ir dažais“, – teigia T. Ručys. 

 

Akylesni paveiksle pastebės kelis evangelisto šv. Luko simbolio – buliaus – atvaizdus. Vienas jų sukurtas anksčiau, kitas vėliau. Pasak restauravimo technologo-fiziko T. Ručio, mes matome tai, ko žmonės turbūt nematė XVII a.: „Gali būti, kad F. Halso laikais pirmojo buliaus atvaizdas buvo užtapytas ir tik vėliau, bėgant laikui ir skaidrėjant aliejiniams dažams, jiems prarandant spalvinę jėgą, šie ragai tapo labiau įžiūrimi“. 

 

„Šv. Mato atvaizde parengiamasis piešinys matomas tik fragmentiškai ir jis panašesnis į integruotą tapybinę visumą nei į atskirą parengiamąjį piešinį. Potėpiai grubūs, laisvi, vietomis stambūs, pereinantys į smulkius, kai kur išplaukę, yra koreguotų keletą kartų, detalės sukurtos ekspromtu, iš karto teptuku ir dažais. Sukomponuota profesionaliai įgudusio ir savimi pasitikinčio dailininko.“ 

 

 

Šv. Mato atvaizdo paslaptis  

 

Restauravimo technologas-fizikas T. Ručys pasakoja, kad tapybos tyrimams naudojami infraraudonieji spinduliai leidžia prasiskverbti pro viršutinius tapybos sluoksnius, matyti užtapymus, pertapymus, kitaip tariant, pamatyti patį kūrybos procesą ir netgi tam tikra prasme atsekti dailininko kompozicinius ir spalvinius ieškojimus kūrybiniame procese. 
 

Šv. Mato infraraudonųjų spindulių reflektogramoje į akis krenta užtapytas angelo sparnas. F. Halsas, nutapęs sparną, vėliau pirminio savo sumanymo atsisakė ir sparną pertapė kiek žemiau, ties evangelisto ūsais, barzda ir skruostu. Visiškai sparną užtapė XVII a. pats F. Halsas, taip leidžia manyti užtapyto sparno neišbaigtumas.  

 

 

Iškirtinė galimybė ištirti šedevrus 

 

„Meno žinovai stebėjosi, kad dailininkas šalia šv. Mato nutapė angelą be sparnų, o dabar mes tuos sparnus pamatėme“, – džiaugiasi restauravimo technologijų ekspertė dr. Dalia Panavaitė. Šiam teiginiui patvirtinti tereikėjo paimti mikroskopinį dažų mėginį iš infraraudonųjų spindulių reflektogramoje matomo angelo sparno ir atlikti tapybos skerspjūvio stratigrafinę ir cheminę analizę. Jos metu paaiškėjo, kad po rudų dažų sluoksniu yra net du aliejinių dažų sluoksniai – pilkšvos ir baltos spalvos. Tai ir yra užtapyto angelo sparnų spalvos. 

 

Pasak D. Panavaitės, cheminė paveikslų analizė atskleidžia, kokios tapybos medžiagos naudotos, parodo gruntų ir dažų sudėtį, dailininko paletę ir spalvinius ieškojimus tapymo metu, taip pat – galimus vėlesnius užtapymus. 

 

 Šv. Mato ir šv. Luko portretų medžiagiškumo nustatymui nuo paveikslų užlankų paimti miniatiūriniai grunto ir dažų mėginiai. Paaiškėjo, kad abiejų paveikslų gruntas yra šviesiai rusvo atspalvio, emulsinis. Grunte aptikta švino baltojo pigmento hidroceruzito pavidalu, nedidelis kiekis umbros ir juodos spalvos pigmento priemaišų. Būtent tokius gruntus savo paveikslams naudojo F. Halsas.  

 

Dažuose nustatyti šie pigmentai: baltas – švino baltasis (hidroceruzitas), geltoni – ochra ir umbra, raudoni – ochra, cinoberis ir raudonas organinis pigmentas, mėlynas – azuritas. Tačiau ši kukli dažų paletė yra apgaulinga. Per mikroskopą apžiūrinėjant paveikslų detales, veidų, akių, plaukų ar barzdų tapybą, nustebina spalvų ir atspalvių gausa, išgauta įvairiaspalviais persiklojančiais podažiais, laisvais potėpiais ir štrichais. Abu kūriniai yra itin spalvingi, nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo. 

 

F. Halso tapybą dėl jo laisvų ir spalvingų potėpių itin vertino XIX a. impresionistai, o pagal Vincentą Van Goghą,  F. Halso tapyboje vien juodų atspalvių yra net dvidešimt septyni.

 

„F. Halsas yra laikomas vienu garsiausių olandų tapytojų šalia Rembrandto ir Johanneso Vermeerio. Pirmą kartą turėjome tokią išskirtinę progą ištirti šio tapybos meistro darbus“, – teigia technologė-chemikė ekspertė dr. Dalia Panavaitė. 

 

„Prisiliesti prie tokio masto dailininko ir jo nutapytų šedevrų pasitaiko tik kartą gyvenime“, – antrina technologas-fizikas Tomas Ručys.