Kostas Dereškevičius. Besišypsanti

Parodos pavadinimą įkvėpė Kosto Dereškevičiaus kūrinys „Besišypsanti moteris“ (1974). Moters šypsena intrigavo dailininkus įvairiose epochose. Paslaptinga moters šypsena atkeliauja iš renesanso (kiek diskusijų vis dar kelia Leonardo da Vinčio „Mona Liza“) ir iš septinto dešimtmečio Niujorko su Andy Warholo „Marylin Monroe“. Dereškevičiaus „Besišypsanti“ yra lyg manifestas, išreiškiantis nepriklausymą konkrečiam laikui ar socialinei struktūrai. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, galbūt jame galima įžvelgti autoriaus kritiškumą žurnalų viršelių ar reklaminių plakatų kuriamos moters įvaizdžio atžvilgiu, bet Dereškevičiaus kūryba yra daugiau nei ironija ar humoras. Kaip sakė jo bendražygis Arvydas Šaltenis, „mes tapėme tiesą“. Tiesa buvo ne šūkiai, užpildę jų gyvento laikotarpio viešąją erdvę. Tiesa buvo parodyti gyvenimą tokį, koks  jis yra (ar tokį, kokį jie matė). Bičiuliams Dereškevičius yra prisipažinęs, kad „nefantazuoja“ savo paveikslų. Tai pamatytos akimirkos autobusuose, traukiniuose ar tiesiog gatvėje. Ką pagaudavo menininko žvilgsnis? Šviesą, spalvų derinį, kompoziciją, atmosferą? Galime tik spėlioti arba leisti akimirkoms suvilioti mus taip, kaip buvo suviliotas autorius.

 

Šią parodą galima žiūrėti kaip kelio filmą. Ar net kaip du. Pirmoji būtų kino (tapybos) juosta apie menininko kelią. Parodoje pristatomi Dereškevičiaus kūriniai, gimę tarp 1966 ir 2004 m., kai menininkas aktyviai kūrė. Čia matome įvairių posūkių, vingių, įtakų, ištakų, bandymų. Be jau chrestomatiniais tapusių tapybos darbų „Kurorto moteris“ ar „Pliaže“, žiūrovai galės susipažinti ir su mažo formato dar niekur neeksponuotais tapybos etiudais bei piešiniais. Dauguma etiudų tapyti gamtoje, vasarą, kai dailininkas išvykdavo iš miesto. Mažas formatas leido autoriui ekspresyviai, keliais potėpiais konstruoti paveikslo erdvę. Šiuose mažuose darbuose galima pastebėti, kaip dailininkas fiksuoja vietos charakterį, nedarydamas didelio skirtumo tarp žmogaus ir gamtos. Žmogus pasirodo čia tiesiog kaip dar vienas (kartais net nelabai reikšmingas) elementas.  Piešiniai, eskizai atlikti pieštuku, pastele. Tai būsimų paveikslų užuomazgos, pilnos gyvybės ir judesio. Dailininkas tapydamas beveik nenaudojo fotografijų, idėjos užfiksuotos ant popieriaus. Lengvai ir meistriškai.

 

Antrasis „kelio filmas“ pasakotų apie laiką kelyje. Paveikslai – kadrai  – vaizdas pro mašinos veidrodėlį („Priekinis langas“), moteris, žiūrinti pro autobuso langą („Mikroautobusu per lygumą“), naktis ir dvi moterys kaip Davido Lyncho filme „Malholando kelias“ („Vakaras prie Bebrusų“).  Nors Dereškevičius čia yra režisierius, tačiau filmo-parodos scenarijaus autorius –  žiūrovas. Siužetas laisvas ir gali iškilti iš jo prisiminimų ar lengvai susikurti vaizduotėje.

 

 

Rengėjai nuoširdžiai dėkoja menininko šeimai, Vilniaus dailės akademijai ir MO muziejui už parodai skolintus kūrinius.

 

 

Kostas Dereškevičius (1937–2023) 1967 m. baigė Lietuvos dailės institutą (A. Gudaičio, V. Karatajaus, V. Mackevičiaus mokinys). 1971–1976 m. dėstė Vilniaus universitete. Priklausė grupei 24 (veikė 1989–2000 m.). 1976–2006 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki 1990 m. Lietuvos dailės institutas), 1993–1995 m. Vaizduojamosios dailės fakulteto dekanas, 1995–2000 m. prorektorius studijoms; profesorius (1993). Nuo 1966 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Graikijoje, Skandinavijos šalyse); individualios parodos vyko Vilniuje (1976, 1987, 1995, 2003, 2007, 2012), Taline (1978), Maskvoje (1986), Mažeikiuose (1995), Varšuvoje (1996), Šiauliuose (2001, 2021), Prienuose (2008); pomirtinė Vilniuje (2023).

 

 

Parodos kuratorė Akvilė Anglickaitė

​

L. Rėzos g. 3, LT-93101 Juodkrantė
+370 469 53 323, +370 46 410 412
pamario.galerija@lndm.lt