Kazės Zimblytės abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio
2024 m. lapkričio 8 d. – 2025 m. kovo 30 d.
Abstrakčiosios tapybos pradininkės Kazės Zimblytės paroda „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“, sudaryta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomų kūrinių, atveria žiūrovams savitą avangardinės dailės kalbą. Tapytoja kūrybines idėjas transformavo į išskirtinį plastinės raiškos modulį – skirtingomis abstrakčiomis kompozicinėmis struktūromis, tamsiomis arba šviesiomis spalvomis ant drobės, popieriaus ar kartono tapė aliejumi, akvarele, guašu, koliažų ir asambliažų technikomis klijavo drobės skiautes, popieriaus, odos, folijos lakštus ir taip perteikė emocines savo būsenas. Menininkės nuotaikų dramatizmą, juodos spalvos prasmes atskleidžia ir jos eilės:
Juoda spalva ant drobės, spalva juodai juodos drobės…
Spalva juodai juodos drobės…
Beviltiška meilė…
…Spalva juodo tymo…
IDĖJOS. Zimblytės kūryboje vyrauja abstrakčios filosofinės gyvenimo trapumo idėjos ir nuotaikos. Itin kontrastingi plastiniai sprendimai atveria unikalių vizijų pasaulį, kuriame galima justi ir dvasinio vienišumo, ir realaus materialumo matmenį. Abstrakcijose be sentimentų skleidžiasi gamtos grožį perteikiantys įtraukiančių raiškių žydrų, rudų, žalių, tamsiai raudonų spalvų ir geometrinių formų koliažinių struktūrų deriniai. Efemerišką ir poetiškai trapų menininkės idėjų pasaulį įtaigiai įtvirtina ir ankstyvieji meniniai performansai su popieriaus ir audinių juostomis – tarsi kovodami su žemės trauka ir medžiagišku trapumu, jie įvaizdina filosofines gyvenimo laikinumo jausenas.
MEDŽIAGIŠKUMAS IR ERDVIŠKUMAS. Ankstyviesiems šeštojo ir septinto dešimtmečio Zimblytės kūriniams būdingas eksperimentavimas su skirtingomis medžiagomis. Plastinė paveikslų kalba siejasi su pirmapradžiais tekstilės ritmais, pynimo, audimo raštais, drobės, maišinio audinio, odos, kartono, metalo lakštų ir kitų daiktų ready made formų savitomis jungtimis. Koliažuose ir asambliažuose dera ir tapybos kalba. Todėl dažnai iš popieriaus juostų, kartono lakštų ar popieriaus pakuočių kuriamas tapybiškai tekstilinis medžiagiškumas, skulptūriškumas, ornamentiškas dekoratyvumas. Menininkei svarbus ir erdviškumo matmuo. Tapytų drobių pakraščiuose spalvos šviesėja arba tamsėja, kampuose priklijuojami blizgūs ar nulakuoti erdvių ribas praplečiantys popieriaus lakštai. Popierius ant drobės yra ta trapioji membrana, tarsi plaštakės sparnai jautri laikui, dulkėms ir fiziniam poveikiui. Kartais popierius lamdomas, gniaužomas, o ištiesinus priklijuojamas ir padengiamas bronziniu blizgesiu ir lyg sklando beribėje erdvėje.
SPALVOS. Abstrakcionistės Zimblytės tapyboje, panašiai kaip ir to meto abstrakcionisto Antano Cukermano darbuose, spalvinė gama labiau monochrominė ir santūriai minimalistinė. Tokį santūrumą kompensavo papildantys meniniai efektai – matiškumas, reljefiškumas, blizgesiai. Glotnūs, strūktūriškai skaidomi, atspindintys šviesą efektai tapybą suartino su fotografijos, reklamos stendų, platmasės gaminių efektais. Devintajame dešimtmetyje Zimblytės tapybos spalviniai tonai minkštesni, nemažai tapė žalsvų, žydrai žalsvo kolorito abstrakcijų.
Kazė Zimblytė 1933 m. gimė Briedžiūnų kaime, Ukmergės apskrityje. 1952–1959 m. Vilniaus dailės institute studijavo tekstilę. Baigusi studijas, dirbo Vilniaus dailės kombinate, kūrė tekstilės, audinių projektus. Lietuvos dailininkų sąjungos narė 1963–1992 m.; nuo 1992 m. grupės „1“ narė. Nuo 1959 m. dalyvavo daugelyje bendrų respublikinių, moterų dailininkių, taikomosios dailės parodų. Ryškūs ir dekoratyvūs jos kūriniai buvo eksponuojami ir užsienio parodose: Varšuvoje (Lenkija), Maskvoje (Rusija), „Expo-70“ Osakoje (Japonija), tarptautinėje mugėje Leipcige (Vokietijos Demokratinė Respublika), Tulone (Prancūzija) ir kitur, bet jos abstrakcijos nepatekdavo į sovietmečiu rengiamas oficialias tapybos trienales, kvadrienales, viešose erdvėse Lietuvoje dailininkė negalėjo rengti ir personalinių parodų. Kaip ir avangardistai Valentinas Antanavičius, Eugenijus Cukermanas, Linas Katinas, Vincas Kisarauskas, savo kūrinius Zimblytė eksponavo privačiose neviešose arba pusiau viešose erdvėse: Juditos ir Vytauto Šerių salone (1968, 1971), Vlado Vildžiūno ir Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės namuose Vilniaus Jeruzalės rajone (1978, 1979), dailininkų Rakytinų bute Maskvoje (1979), „Vagos“ leidykloje (1968), Vilniaus kino teatruose, Vilniaus meno darbuotojų rūmuose, Rašytojų sąjungoje, tėviškėje Briedžiūnuose ir kitur. Palankiausias dailininkei kūrybos laikas prasidėjo artėjant Sąjūdžiui ir atgavus Lietuvos Nepriklausomybę. 1988 m. Zimblytė surengė pirmą oficialią personalinę parodą Vilniaus dailės parodų rūmuose. „Lietuvos aido“ galerijoje jos kūryba eksponuota 1994, 1996, 1999, 2007 m., menininkė dalyvavo daugelyje tarptautinių parodų, sulaukė ir oficialaus pripažinimo. Mirė 1999 m. Vilniuje.
PERFORMANSAI. Išskirtinius avangardinius performansus Zimblytė įgyvendino septintojo dešimtmečio pabaigoje Vlado Vildžiūno ir Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės namų kieme ir sode Vilniaus Jeruzalės rajone. 1978–1979 m. buvo užfiksuoti ir šioje parodoje rodomi Vildžiūno dokumentiniai kadrai ir Zimblytės kūrybiniai epizodai.
Parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė
- Įsigykite el. bilietą į šią parodą
- Užsisakykite ekskursiją po šią parodą tel. +370 46 410 421, el. paštu domsaicio.edukacija@lndm.lt
- Suplanuokite savo apsilankymą LNDM Prano Domšaičio galerijoje
Liepų g. 33, LT-92145 Klaipėda
Tel. +370 46 410 412
domsaicio.galerija@lndm.lt
