Jano Bulhako žydiškasis Vilnius. Pasaulis, kurio nebėra
LR Kultūros ministerijoje atidaryta fotografijų paroda „Jano Bulhako žydiškasis Vilnius. Pasaulis, kurio nebėra“. Ši paroda, skirta besibaigiančiam Vilniaus 700 metų jubiliejui, taip pat yra simbolinė solidarumo išraiška su Izraeliu.
15 darbų parodai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos atrinko muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas. Parodoje eksponuojamos fotografijos sukurtos 1912–1944 metais. Jose užfiksuotas žydų bendruomenės gyventas Vilnius – nuo klestinčio iki karo suniokoto miesto.
Parodos anotacijoje Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas rašo:
„2023-iesiems einant į pabaigą, o sykiu tylant 700-ojo Vilniaus gimtadienio iškilmių šurmuliui, galbūt ateina tinkamas metas tylesnei praeities kontempliacijai ir ne tokių džiuginančių, bet ne mažiau reikšmingų Vilniaus istorijos faktų refleksijai. Garsusis Vilniaus fotografas Janas Bulhakas, kurio meniniai nuopelnai Vilniui lyginami su Alfredo Stieglitzo, fotografavusio Niujorką, ar Josefo Sudeko, be kurio kurtų atvaizdų nepajėgtume iki galo suvokti Prahos, paliko mums poetiškus, kiek melancholiškus žydiškojo Vilniaus vaizdinius, šiandien labiau primenančius blyškų sapną nei tikrovės atspindį. Chronologiškai tai fotografijos, kurtos 1912–1944 m. – laikotarpiu, kai Vilniaus žydų bendruomenės situacija, lūkesčiai, viltys ir žmogiškosios egzistencijos sąlygos ne kartą dramatiškai keitėsi, kol galiausiai baigėsi tikra katastrofa.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių kuratorių 15-oje atrinktų fotografijų regime blausios šviesos nušviestas dar XVII a. pradžioje Vilniuje įkurto Žydų kvartalo gatves ir architektūros objektus ir vos dviejose fotografijose išvystame žmones. Bulhako kadaise sąmoningai ar intuityviai pasirinkta tuščio kvartalo vaizdavimo strategija pasirodė pranašiška: po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus žydų bendruomenę nusiaubusio Holokausto šiame kvartale ir šiose gatvėse žmonių išties neliko. Maždaug 60 000 žmonių bendruomenė buvo tiesiog nušluota nuo žemės paviršiaus, jos atminties pėdsakai – kruopščiai sunaikinti. Viena skaudžiausių prarasčių – Didžioji Vilniaus sinagoga, Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ dvasinio gyvenimo centras. Ji smarkiai apgriauta nacistinės Vokietijos bombardavimų, Stalino nurodymu buvo visiškai sunaikinta jau gerokai po 1945-ųjų, ciniškai pastatant jos teritorijoje atgrasios architektūros vaikų darželį. Radikaliai transformuota ir visa kadaise žydų tirštai gyventa teritorija aplink buvusią Didžiąją sinagogą – Žydų gatvė ir jos kiemai, kurių paslaptinga atmosfera traukė talentingojo Bulhako dėmesį. Šiandien čia gyvenantieji beveik net nežino, kad jų kaimynystėje vos daugiau nei prieš 80 metų dar virė aktyvus bendruomeninis ir kultūrinis Vilniaus žydų gyvenimas, o pats miestas laikytas neginčytina Rytų Europos žydų dvasinio pasaulio sostine.
Bulhako fotografijos ir jose užfiksuoti sunaikinto Vilniaus žydų pasaulio vaizdai rezonuoja ir su šių dienų aktualijomis. Po Holokausto baisybių Europą palikę ir su dideliu atkaklumu bei kūrybiniu entuziazmu sukūrę savąją valstybę žydai šiandien, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, vėl patiria prieš save nukreiptą smurtą, antisemitinius išpuolius net ir demokratiškomis save vadinančiose valstybėse. Ar tikrai istorijos pamokos išmoktos? O gal kaip ir Antonio Gramscis turime liūdnai konstatuoti, kad „istorija moko, bet neturi mokinių“?“
Paroda Kultūros ministerijoje veiks iki vasario 16 dienos. Ją apžiūrėti galės visi norintieji darbo dienomis nuo 8 iki 17 val., prieš tai užsiregistravus pas budintį darbuotoją.
