Irena Ūdraitė. Vilniaus verbos

Muziejaus Liaudies meno rinkinyje saugomos verbos buvo eksponuotos 1999–2003 metais didelio populiarumo ir lankytojų susidomėjimo sulaukusioje parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“.

 

Jūsų dėmesiui – Irenos Ūdraitės straipsnis, aktualus ir šiandien. Tai ištrauka iš leidinio „Lietuvos sakralinė dailė, XI-XX a. pradžia: Lietuvos tūkstantmečio programos ir Jubiliejinių 2000 metų parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ katalogas, II tomas: Lietuvių liaudies menas, XVII-XX a.“, sudarytoja Dalia Bernotaitė-Beliauskienė; Vilnius, Lietuvos dailės muziejus, 2003.

 

 

Irena Ūdraitė

 

VILNIAUS VERBOS

 

Verbų sekmadienis primena, kad artinasi Velykos. Su verbomis, suskintomis iš gluosnio, žilvičio ir kadagio šakelių, žmonės visoje Lietuvoje skubėdavo į bažnyčią. Šventintoms šakelėms priskirtina magiška galia: atgaivinti žemę, žmonėms suteikti sveikatos, laimės, apginti nuo piktosios dvasios. Išlikęs senas apeigų paprotys Verbų sekmadienį plakti vieni kitus verba ką nors linkint: „Būk toks, koks esi buvęs, būk sveikas kaip žuvis“ arba: „Ne aš plaku, verba plaka, plaks tol, kol sulūš, už nedėlios Velykos pralinksmins kiekvieną“[1].

 

Vilniaus verbos savo forma ir paskirtimi skiriasi nuo tradicinių verbų. Tai įdomūs ir unikalūs tautodailės kūrinėliai. Šios verbos paplitusios nedidelėje teritorijoje, kaimuose į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, jų kilmė ir tikslus atsiradimo laikas nėra žinomi. Viena iš prielaidų, kad jos kilusios iš senųjų Vilniaus amatininkų cechų procesijų puošmenų arba biblinio Kristaus įžengimo į Jeruzalę siužeto, kai gyventojai sveikindami kloję jam po kojomis palmių šakas, kurių forma tarsi primena vainikines verbas[2]. Pirmasis „dokumentas“, rodantis, kad tokios verbos buvo pinamos jau XIX a. pabaigoje, yra Kanuto Rusecko paveikslas „Lietuvaitė su verbomis“ (1847). Lietuvaitės rankose tradicinės verbos: kadagių, žilvičių šakelės, kai kurios puoštos žiedais. Mykolo Elvyro Andriolio paveiksle „Verbų sekmadienis“ (1872) verbos vaizduojamos jau tradicinės volelio formos.

 

XX a. pirmoje pusėje verbomis susidomi dailininkai. Ferdinandas Ruščicas volelio formos verbas, rištas vainikėliais, 1913 m. pavaizdavo liaudies meno ir amatų spalvotoje afišoje bei žurnalo „Wieś ilustrowana“ viršelyje[3]. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė savo straipsnį apie verbas 1930 m. iliustravo spalvotu piešiniu. Jos pieštos verbos volelio formos, pintos vainikėliais, raštas eina įvijomis[4]. Maždaug trečiojo dešimtmečio pabaigoje pintas verbas 1942 m. iš natūros piešė dailėtyrininkas Vladas Drėma. Nacionaliniame Lietuvos dailės muziejuje saugoma septyniolika jo pieštų tradicinės volelio formos verbų. Jos pintos vainikėliais iš raudonos ir pilkos; raudonos, žalios, geltonos; raudonos, mėlynos; pilkos, geltonos, raudonos spalvų ritmiškai pasikartojančių dryželių ir tik dvi plokščios vainikinės[5]. XX a. antroje pusėje buvo išleista keletas darbų, skirtų verboms[6].

 

Nors verba šiek tiek keitėsi, kol atėjo iki mūsų dienų, pagrindinės tradicinės formos – volelio pavidalo, plokščios ir vėlyvesnės figūrinės – išliko.

 

Parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ eksponuotos 58 verbos, kurias 1977, 1979 m. pynė šio amato meistrės iš Griovių, Vilkiniškių, Salotės ir kitų kaimų (Vilniaus r.).

 

Verboms rišti ir pinti naudoti džiovinti natūralūs bei dažyti laukų ir darželių augalai, žolynai: smiltyninis šlamutis, kraujažolės, katpėdės, ašarėlės, motiejukai, rugių varpos, smulkūs ir stambūs sausiukų žiedai, smilgos, nendrės ir kt. Prie 30–70 cm ilgio virbo rišami šie augalai arba jų puokštelės. Augalų ir spalvų derinius kiekviena pynėja renkasi pagal gebėjimą derinti spalvas, augalus, pynimo techniką, tačiau beveik visos mėgsta raudonos, geltonos, žalios spalvos derinius ir jų variantus. Verbų viršūnės sudėtos iš natūralių, bet dažniausia žalia, smaragdine, kai kada burokine spalva dažytų smilgų ir nendrių šluotelių.

 

Senosios verbų pynėjos Sofijos Tupikovskajos mažosios volelio formos verbos (dar vadinamos kiliminėmis) išsiskiria tampriu kruopščiu pynimu, spalvų deriniais ir jų išdėstymu. Jos pintose verbose vyrauja sodri violetinė spalva. Pynėja mėgsta su šia spalva derinti kitas. Skersinėse (rainelėse) per visą verbos ilgį ritmiškai pasikartoja siauri violetinės, baltos ir burokinės; geltonos, baltos, raudonos, burokinės ir violetinės; raudonos, žalios, mėlynos ir tabako spalvos siauri dryželiai. Įstrižai komponuotuose vingeliuose ir skersiniuose dryželiuose vyrauja raudona, žalia, sodri violetinė, geltona, balta spalvos. Kontrastų deriniai papildo vieni kitus, išryškindami tai vieną, tai kitą dryželį. Kitos verbos pintos naudojant stambius sausiukų žiedus, dažytus violetine, ruda spalva, grupuojant po kelis, gaubiant natūralių arba žaliai dažytų motiejukų lankeliais „žibintėliais“, tarpuose perskirtais smulkesnių skersai komponuotų žiedelių vainikėliais. Kartais natūralių motiejukų puokštelės, pereidamos viena į kitą, yra skiriamos raudonų, violetinių žiedelių skersiniais ruoželiais.

 

Janinos Tamoševič pintos verbos didesnės, grubesnės, paviršiuje jaučiama faktūra. Vienoje verboje dera net septynios spalvos. Vyrauja oranžinė, žalia, rožinė, burokinė, violetinė, balta spalvos, iš jų sudaromi rombeliai, vingeliai. Jadvygos Stankevič volelio formos verbos pintos iš natūralių arba dažytų motiejukų kilpelių. Tolygiai susidarančiuose motiejukų koreliuose įrišama natūralių katpėdžių, ryškiai dažytų smulkių sausiukų žiedelių.

 

Volelio formos verbos savo spalvų deriniais artimos dzūkiškoms lovatiesėms ir prijuostėms.

 

Plokščių verbų, pintų iš natūralių ar dažytų rugių varpų, meistrės – Jadvyga Kunickaja ir Genė Stankevič. Iš sulenktų rugių varpų, pritvirtintų prie virbo, komponuojamos ažūrinės širdelės, kurių būna nuo 4 iki 6 ir daugiau. Širdelių centre (per visą verbos ilgį) rišami oranžinės, gelsvos, violetinės, žalios, raudonos spalvų sausiukų žiedai, kurie iš šonų įrėminami žaliai arba rudai dažytų motiejukų kilpelėmis, apkaišomi dažytomis smilgomis ir ašarėlėmis.

 

Stanislavos Butkevič, Vandos Vaitechovskos figūrinės verbos pintos iš natūralių (kai kada dažytų) rugių varpų ir motiejukų. Jų išgaubti vainikėliai „karūnos“ dedami ritmiškais tarpais ir apjuosiami dažytų sausiukų žiedais, kartais kankorėžiukais.

 

Vis dar gyvos senosios Vilniaus verbų pynimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Vilniaus verbos, skirtingai nei tradicinės, neturi maginės apeiginės paskirties, bet yra neatskiriamas Verbų sekmadienio atributas. Iki XX a. pirmos pusės jos buvo pardavinėjamos tik  per šią šventę prie bažnyčių. Dar menami laikai, kai drausta pardavinėti šias verbas, nes joms buvo suteikiama sakralumo prasmė.

 

Nuo XX a. septinto dešimtmečio verbos kaip tautinis suvenyras keliauja į įvairias šalis, puošia interjerą.

 

_____________________

 

[1] Dundulienė P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius, 1979, p. 65.

[2] Balys J. Verba plaka. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1965, t. 33, p. 317–318.

[3] Ruszczyc F. Žycie i dzielo. Ksiega zbiorowa. Wilno, 1939, p.149–151.

[4] Kymantaitė-Čiurlionienė S. Vilniaus moterų brangusis darbelis. Šviesos keliai, 1930, p.163–166.

[5] LDM Pg 618/1–2  –  Pg 626.

[6] Kaltenis V. Vilniaus verbomis nukaišyti kaimai. Vilnius ir vilniečiai, 1995, Nr. 10 (138); Kudirka J. Vilniaus verbos. Vilnius, 1993; Kuodienė M. Vilniaus verbos. Spalva lietuvių liaudies mene. Vilnius, 1985; Žilėnienė J. Vilniaus verbos – arealas ir paskirtis. Liaudies kultūra, 1999, Nr. 1.

​

Arsenalo g. 3A, LT-01100 Vilnius
Tel. +370 5 262 8080, +370 5 212 1813
El. p. tddm@lndm.lt
Muziejus pritaikytas asmenims, turintiems judėjimo sutrikimų