Apie muziejų

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM) yra vienas didžiausių nacionalinių dailės muziejų Lietuvoje.

LNDM misija – saugoti meno paveldą ir atskleisti jo svarbą, kuriant teigiamą pokytį kasdieniame žmonių gyvenime.

LNDM vizija – tapti įkvėpimo šaltiniu, kuriančiu vienijančią bendravimo, emocinės gerovės, savęs ir pasaulio pažinimo aplinką. Tai grindžiama įsitikinimu, kad menas yra didžiulį edukacinį potencialą turinti vertybė, teikianti pažinimo džiaugsmą ir gyvenimo prasmės suvokimą.

LNDM misija, vizija ir strateginis planas

1933 m. pradėtas kurti muziejus saugo, tiria ir visuomenei atveria turtingą vaizduojamojo meno kolekciją. Ją sudaro apie 260 000 eksponatų, įskaitant istorinį ir šiuolaikinį meną, taikomąjį ir liaudies meną, retus gintaro ir juvelyrikos pavyzdžius bei kitus muziejinius objektus. Kolekcija yra LNDM šerdis ir jo veiklos pagrindas. Ji sistemingai ir nuosekliai papildoma Lietuvos ir pasaulio kultūrai reikšmingais eksponatais.

LNDM sudaro vienuolika Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje ir Juodkrantėje įsikūrusių padalinių. Tai devyni muziejai ir galerijos, taip pat du nacionaliniai kompetencijų centrai.

LNDM kaupia, saugo, tyrinėja ir populiarina savo kolekcijoje esančius kūrinius, kasmet surengdamas po septyniasdešimt–aštuoniasdešimt parodų Lietuvoje ir užsienyje. LNDM kultūriniai renginiai ir edukacinė veikla yra skirti didinti visuomenės ir kultūros supratimą apie meną. LNDM nuosekliai gerina socialinių paslaugų infrastruktūrą ir emocinę atmosferą kultūrinėms patirtims įvairaus amžiaus lankytojų grupėms.

LNDM taip pat restauruoja ir konservuoja meno kūrinius atnaujintame ir itin moderniai įrengtame Prano Gudyno restauravimo centre. Visiems Lietuvos muziejams teikia skaitmeninimo paslaugas Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centre.

LNDM yra ICOM narys.

LNDM steigėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

LNDM Generalinis direktorius – dr. Arūnas Gelūnas.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus istorijos fragmentai

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus – valstybės išlaikoma pelno nesiekianti kultūros įstaiga, turinti nacionalinio muziejaus statusą. Jo pagrindinė veikla – kaupti, tirti, restauruoti ir propaguoti dvasinį ir materialinį kultūros paveldą.

Dailės muziejus pradėtas kurti 1907 m. kaip visuomeninė institucija kartu su Lietuvių dailės draugija. 1940 m. iš Vilniaus miesto muziejaus (veikė nuo 1933 m.) įkurtas valstybinis kultūros profilio muziejus, kuris 1941 m. reorganizuotas į Vilniaus valstybinį dailės muziejų, o 1966 m. – į Lietuvos dailės muziejų. 2020 m. vasario 28 d. – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Moksliniai Lietuvos dailės muziejaus muziejininkystės pagrindai ir pirmasis muziejaus statusas suformuluotas ir įtvirtintas 1944–1949 metais. Tuo laiku muziejui vadovavo profesorius Levas Karsavinas.

1944–1949 m. buvo pradėti sistemingi muziejaus fondų kaupimo, tyrinėjimo ir restauravimo darbai.

1953–1979 m. muziejui vadovavo profesionalus restauratorius, iškilus muziejininkas Pranas Gudynas. Šiuo laikotarpiu buvo ypač išvystytas edukacinis ir parodinis muziejaus darbas.

1956 m. Vilniuje atidaryta paveikslų galerija (Arkikatedros pastate, kuris Lietuvos Atgimimo metais (1989 m.) grąžintas teisėtiems jo savininkams – Katalikų Bažnyčiai).

1967 m. vadovaujant Pranui Gudynui šalia tuo metu buvusio Lietuvos dailės muziejaus centrinio pastato (Vilniaus miesto rotušė, kurioje dabar veikia Menininkų rūmai) buvo pastatyti Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras).

1962 m. suformuota ilgalaikė muziejaus vystymo programa, kurią įgyvendinant buvo decentralizuoti muziejaus rinkiniai, steigiami ir atidaromi nauji specializuoti jo padaliniai:

1963 m. pradėjo veikti Palangos gintaro muziejus;

1964 m. lankytojus Vilniaus senamiestyje pakvietė naujas Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Teatro ir muzikos muziejus (šiuo metu jis turi savarankiško muziejaus statusą);

1968 m. Vilniuje suformuotas, įsteigtas Muziejinių vertybių restauravimo-konservavimo centras (muziejinių vertybių restauravimo-konservavimo padalinys muziejuje veikė nuo 1946 m.);

1973 m. atidarytas Juodkrantės miniatiūrų muziejus (šiuo metu vasaromis veikia Juodkrantės paveikslų galerija);

1975 m. duris Vilniuje atvėrė Liaudies meno muziejus, kuris buvo įkurtas Visų Šventųjų bažnyčioje (šiuo metu pastatas priklauso Katalikų Bažnyčiai);

1978 m. atidaryta Verkių rūmų ekspozicija (šiuo metu Lietuvos dailės muziejus šiuose rūmuose ekspozicijos neturi);

1979 m. įsteigtas, o 1984 m. pradėjo veikti Klaipėdos laikrodžių muziejus;

1987 m. Vilniuje duris atvėrė Taikomosios dailės muziejus;

1990 m. lankytojus pakvietė Renavo dvaro ekspozicija (šiuo metu minėto dvaro rūmai priklauso Mažeikių muziejui);

1995 m. Paežerių rūmuose (Vilkaviškio rajonas) įkurta Suvalkijos dailės galerija (šiuo metu priklauso Vilkaviškio krašto muziejui).

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos dailės muziejaus struktūra buvo pakoreguota. Vykdant Restitucijos akto nuostatas, iki tol muziejui valdyti pavesti buvę Katalikų Bažnyčios ir kitų konfesijų kulto pastatai sugrąžinti teisėtiems savininkams. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo taip pat buvo išmontuota ir perkelta į saugyklas Verkių rūmų ekspozicija. Tuo laikotarpiu Dailės muziejus nutarė atsisakyti ir dviejų didžiausių savo padalinių – Dailės parodų rūmų bei Teatro ir muzikos muziejaus. Šie padaliniai, tarpininkaujant Lietuvos dailės muziejui, tapo savarankiškais muziejais.

1990 m. pradėjo formuotis atnaujinta Lietuvos dailės muziejaus struktūra. Ji buvo įteisinta juridiškai naujame muziejaus statute.

Pagrindinis muziejaus uždavinys XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo išspręsti muziejaus ekspozicijų ir saugyklų poreikiams tinkamų patalpų problemą. Muziejui Vilniuje paskyrus didikų Chodkevičių rūmus, čia iš karto pradėti pastato pritaikymo muziejui projektavimo ir remonto darbai.

1994 m. suremontuotuose Chodkevičių rūmuose įsikūrė Vilniaus paveikslų galerija. Šiuose rūmuose dabar yra įsikūrusi ir muziejaus administracija, kai kurios kitos muziejaus tarnybos.

Buvęs centrinis Lietuvos dailės muziejaus pastatas (Vilniaus miesto rotušė) perduotas Vilniaus miesto savivaldybei. Šiuo metu čia veikia Menininkų rūmai, vyksta įvairūs priėmimai ir kt. Renavo rūmus perėmė Mažeikių muziejus.

1998 m. sausio 1 d. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose iš viso buvo sukaupta 200 237 eksponatai. Jie suskirstyti į tris pagrindinius skyrius: Vaizduojamosios dailės, Taikomosios dailės ir Liaudies meno.

Fragmentai iš Vilniaus mokslo ir meno draugijų, Lietuvos dailės muziejaus kūrimosi istorijos

XIX a. II pusėje, prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, kultūrinis gyvenimas suaktyvėjo. XX a. pradžioje pradėjo kurtis mokslo ir meno draugijos, prie jų steigėsi muziejai. Aktyviausios šiuo laikotarpiu buvo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus, Vilniaus mokslo bičiulių, Lietuvių mokslo, Lietuvių dailės draugijos. Daugelį metų jos rinko, kaupė ir meno vertybes. Dalis šių eksponatų vėlesniais metais įvairiais keliais pateko į Lietuvos dailės muziejaus fondus.

Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija (1907–1914)

Muziejaus draugijos organizatorius ir steigėjas buvo Lentvario dvarininkas grafas Vladislovas Tiškevičius. Šios draugijos nuostatuose pažymėta, kad svarbiausias muziejaus tikslas – kaupti medžiagą, susijusią su LDK kultūra.

Pirmuosius eksponatus muziejui dovanojo jo steigėjai – Vladislovas ir Antanas Tiškevičiai, kiti draugijos komiteto nariai bei steigėjai, tais metais Vilniuje kūrę dailininkai. Taip į muziejų pateko ir nemažai archeologinių radinių, Vakarų Europos dailininkų kūrinių, antikos meno eksponatų. Daugiausia draugija tada turėjo Vilniaus universiteto Dailės katedros dėstytojų ir jų mokinių darbų.

Steigėjas buvo numatęs muziejuje kaupti vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius. Planai buvo gražūs, tačiau trūko patalpų ir dėl to šis darbas ne visada vykdavo sklandžiai.

1907 m. muziejus glaudėsi S. Tiškevičienės namuose Trakų gatvėje, o metų pabaigoje buvo perkeltas į neapšildomus Tiškevičių rūmus (dabar Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos pastatas). Čia Vilniaus mokslo ir meno muziejus veikė iki jo uždarymo.

Šis muziejus iš viso sukaupė apie 5 000 labai vertingų eksponatų: paveikslų, grafikos darbų ir litografijų, skulptūrų, taikomosios dailės retų dirbinių, retų knygų ir rankraščių, Vilniaus planų.

Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija, taip ir negavusi muziejui tinkamų patalpų, visus savo muziejaus rinkinius 1914 m. perdavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Nuo 1930 m. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vilniaus mokslo bičiulių draugijos patalpose veikė nuolatinė ekspozicija, kurios pagrindas buvo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos ir Lietuvių dailės draugijos rinkiniai.

Vilniaus mokslo bičiulių draugija (1907–1941)

Vilniaus mokslo bičiulių draugijoje būrėsi Lietuvoje gyvenę lietuviai mokslininkai bei inteligentai lenkai, nutautėję lietuviai, nemokantys lietuvių kalbos ir negalėję ar nenorėję įsijungti į Lietuvių mokslo draugijos veiklą.

Pirmieji draugijos fundatoriai buvo turtingi žmonės. Pašušvio dvarininkas Antanas Zaborskis draugijai buvo padovanojęs įvairių taikomosios dailės ir liaudies meno daiktų, ordinų bei medalių kolekciją, archeologas Vandalinas Šukevičius iš Nočios – archeologinį rinkinį, taip pat Marijonas Broel-Plateris iš Švėkšnos, Mykolas Brenšteinas iš Telšių draugijai buvo skyrę nemažai vertingų eksponatų. 1907 m. rugsėjo mėn. Jozefas Przezdzieckis draugijai padovanojo namą Tyzenhauzo (dabar Tyzenhauzų) gatvėje. Į šį pastatą buvo pervežti draugijos meno rinkiniai. Laiptinėse buvo pakabinti paveikslai, o antrojo aukšto salėse išdėstyti įvairūs kiti eksponatai.

1913 m. Vilniaus mokslo bičiulių draugijos turtas perkeltas į naujai pastatytą namą Lelevelio gatvėje (dabar – Goštautų g. 1). Į šiuos rūmus buvo pervežtas ir Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos turtas.

Vilniaus mokslo bičiulių draugija plėtojo plačią kultūrinę, mokslinę ir leidybinę veiklą. Pagrindinis jos tyrinėjimų objektas buvo LDK istorija.

1930 m. Lietuvių dailės draugijos bei Mokslo ir meno muziejaus draugijos rinkinių pagrindu (šie rinkiniai perduoti prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui) buvo įrengta ir atidaryta nuolatinė ekspozicija, veikusi iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vilniaus mokslo bičiulių draugijos patalpose Lelevelio (dabar Goštauto) gatvėje.

Vilniaus mokslo bičiulių draugija, nepaisydama tautinių skirtumų, bendradarbiavo su Lietuvių mokslo draugija. Mokslo bičiulių draugijos nariais kurį laiką buvo Andrius Domaševičius, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Jonas Jablonskis, Tadas Daugirdas.

Lietuvą okupavus sovietams, Vilniaus mokslo bičiulių draugija 1940 m. spalio 1 d. buvo prijungta prie Lituanistikos instituto, o įkūrus Mokslų akademiją priklausė jai. Vėliau draugijos ir muziejaus rinkiniai buvo paskirstyti įvairioms mokslo ir kultūros įstaigoms. Rankraščiai perduoti Istorijos archyvui, knygos atiteko Akademijos bibliotekai, o eksponatai dalimis pateko į Istorijos ir etnografijos (dabar Nacionalinį) bei Dailės muziejus.

Lietuvių mokslo draugija (1907–1938, 1939–1940)

1907 m. Lietuvių mokslo draugijos valdybos pirmininku tapo Jonas Basanavičius, vicepirmininkais – Stasys Matulaitis ir Povilas Matulionis, sekretoriumi – Jonas Vileišis, iždininku – Antanas Vileišis, knygininku – Antanas Smetona; nariais – Juozas Tumas, Juozas Bagdonas-Bagdonavičius ir Petras Vileišis.

Lietuvių mokslo draugija publikavo mokslo darbus, leido mokyklinius vadovėlius, kaupė biblioteką, archyvą ir muziejinius eksponatus.

Draugijos muziejui pradžią davė 1900 m. Paryžiaus parodos eksponatai.

Pinigų eksponatams pirkti draugija beveik neturėjo. Ji daugiausia kaupė archeologinius ir etnografinius eksponatus, kuriuos dovanodavo žmonės.

Neturėdama lėšų ir nuolatinių patalpų, draugija muziejaus eksponatus laikė sukrautus dėžėse.

1938 m. lenkų valdžia Lietuvių mokslo draugiją uždarė. Atgavus Vilnių, draugijos veikla buvo atgaivinta. 1940 m. vasarą visi jos turtai buvo perduoti Lituanistikos institutui, po to – Mokslo akademijai, iš kurios didžioji muziejaus eksponatų dalis pateko į Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų, beveik visa numizmatika – į Dailės muziejų.

Lietuvių dailės draugija (1907–1914)

Lietuvių dailės draugijos steigėjai yra dailininkai Antanas Žmuidzinavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Rimša ir advokatas Jonas Vileišis.

Draugijos įstatai numatė plėtoti lietuvių dailę, vienyti dailininkus, teikti jiems materialinę pagalbą, lavinti visuomenės meninį skonį, rinkti dailės darbus ir rengti dailės parodas. Draugija jau savo veiklos pradžioje buvo numačiusi surinkti dailės darbų kolekciją ir įsteigti galeriją bei muziejų.

Šios draugijos rūpesčiu kuriamam nacionaliniam dailės muziejui buvo pradėta sistemingai kaupti lietuvių profesionaliosios dailės ir liaudies meno rinkinius.

Nuo 1907 m. iki 1914 m. draugijos iniciatyva įvyko aštuonios dailės parodos. Jų metu draugija gaudavo dovanų ir pati nupirkdavo darbų būsimajam muziejui. Turtas pamažu augo, o draugija nuolatinės vietos, kur būtų buvę galima įrengti muziejų, neturėjo. Parodoms patalpos būdavo nuomojamos.

1910 m. Lietuvių mokslo draugija ir Lietuvių dailės draugija susitarė įsigyti bendrus namus, kuriuose po vienu stogu bičiuliškai šeimininkautų mokslas ir menas.

1911 m. buvo nupirktas žemės sklypas ant Tauro kalno. Čia turėjo iškilti tas išsvajotasis pastatas. Lėšos jo statybai buvo renkamos net Amerikoje.

Po M. K. Čiurlionio mirties (1911 m.) Lietuvių dailės draugija norėjo iš velionio žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės įsigyti visus jo tapybos darbus. Dailininko kūriniai, anot Pauliaus Galaunės, būtų buvęs lietuvių tautos paveikslų galerijos pagrindas. 1913 m. buvo surengta M. K. Čiurlionio kūrinių paroda, kurioje eksponuoti 227 jo darbai.

Tais pačiais metais Dailės draugija muziejui padovanojo 292 lietuvių dailės kūrinius, apie 1 000 tautodailės darbų. Tuo metu M. K. Čiurlionio paveikslai į muziejų buvo paimti saugoti depozito teise.

Pirmasisasis pasaulinis karas nutraukė draugijos veiklą: meno kūriniai buvo išvežti į Maskvą (1920 m. M. K. Čiurlionio kūriniai buvo parvežti į Kauną, o 1925 m. Kaune atidaryta M. K. Čiurlionio galerija – pirmasis valstybinis dailės muziejus Lietuvoje), kiti meno rinkiniai atsidūrė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos patalpose. Per karo suirutę žuvo apie 47 000 rublių, surinktų namų statybai.

1930 m. Vilniaus mokslo bičiulių draugijos patalpose atidaryta nuolatinė ekspozicija, kurios pagrindas buvo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos ir Lietuvių dailės draugijos rinkiniai. Ekspozicija veikė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Miesto muziejus (1933–1941)

Po Pirmojo pasaulinio karo dailės gyvenimas Vilniuje palaipsniui atgijo. Tuo metu valdžia mieste dažnai keitėsi, todėl daugelio kultūros organizacijų nepavyko įsteigti. Vis dėlto 1919 m. Tiškevičių rūmuose (Vrublevskio g.) buvo įkurtas Dailės muziejus, o Pacų rūmuose (Didžioji g.) Taikomosios dailės muziejus veikti nepradėjo, nors anksčiau taip buvo planuojama.

Lenkų okupuotame Vilniuje tebeveikė dar prieš karą įkurti muziejai.

1933 m. Vilniaus magistratas (savivaldybė) nutarė įkurti Miesto muziejų. Eksponatai jam buvo perkami, gaunami dovanų. Dalį jų sudarė archeologinių kasinėjimų, vykusių Gedimino pilies kalne ir kitur, radiniai. Nemažai eksponatų buvo nupirkta iš Antano Jarmalovičiaus, Liucijono Uziemblos, Jano Bulhako, Bronislovo Jamonto, Juozo Kamarausko, Vlado Drėmos. Tai aliejumi tapyti paveikslai, akvarelės, raižiniai, litografijos, fotografijos, dokumentai, knygos, planai, afišos, monetos, ginklai ir kitokie daiktai.

Šis muziejus taip pat neturėjo tinkamų patalpų. Rinkiniai buvo sandėliuojami Pranciškonų vienuolyno rūmuose Trakų gatvėje. 1939 m. Vilniaus miesto muziejaus eksponatai perkelti į Oginskienės rūmus (Sniadeckių, dabar – K. Sirvydo g.), kuriuos už 100 000 zlotų nupirko miesto magistratas.

1939 m. spalį Lietuvai atgavus Vilnių muziejaus veiklą bandyta suaktyvinti. Lietuvos Vyriausybė ragino tvarkyti, konservuoti muziejinius paminklus, rinkti kitas muziejines vertybes, rengti parodas.

Vilniuje buvo sumanyta įsteigti etnografinio pobūdžio Tautos muziejų ir Religinio meno muziejų.

1940 m. pradžioje Miesto muziejus įsigijo XVI a. lietuviškų monetų, kaldintų Vilniaus pinigų kalykloje, koklių kolekciją. Meno skyriuje buvo garsių Vilniaus dailininkų Pranciškaus Smuglevičiaus, Ferdinando Ruščico, Simono Čechavičiaus tapytų paveikslų, Tomo Makovskio raižinių. Spauda skelbė, kad Vilniaus miesto muziejus 1940 m. turėjo 14 000 eksponatų (ar šie duomenys tikslūs, nežinoma).

1940 m. gegužę nutarta muziejų atidaryti Oginskienės rūmuose, tačiau nepavyko.

1940 m. liepos 28 d. muziejaus rinkiniai perkelti į rotušę.

Prasidėjus karui muziejuje buvo konservuojami, inventorizuojami muziejaus rinkiniai, toliau surašinėjami Vilniaus miesto pastatai, vykdomi Gedimino kalno ir Vilkpėdės kasinėjimai, inventorizuojamas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios turtas, nustatomos Vilniaus miesto ribos, tvarkomi kokliai.

1940 m. pabaigoje muziejus iš nacionalizuotų dvarų gavo nemažai vertingų eksponatų: tapybos, skulptūros, grafikos kūrinių, baldų.

1941 m. kovo 30 d. muziejus pavadinamas Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi.

Vilniaus valstybinis dailės muziejus (1941–1950, nuo 1950 – Lietuvos dailės muziejus)

1941 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto muziejus buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi.

Muziejus, gavęs Vilniaus valstybinio dailės muziejaus pavadinimą, nusprendė viršutines Rotušės sales paskirti „reprezentacinei galerijai“ – senosios ir naujosios tapybos, plastikos, grafikos kūriniams eksponuoti, o apačioje buvo nutarta rodyti senojo Vilniaus archeologinius meno ir urbanistikos rinkinius.

1941 m. balandžio 13 d. muziejus lankytojams atvėrė duris.

Tais pačiais metais Mokslų akademija perdavė muziejaus meno galerijai 22 dailės kūrinius, vėliau buvo perduota ir daugiau kūrinių.

Antrojo pasaulinio karo metais muziejus, be tiesioginio darbo, rūpinosi senųjų kultūros paminklų tyrimu: prižiūrėjo Gedimino kalno tvarkymo darbus, sukūrė didelį miesto rekonstrukcijos planą, pradėjo inventorinti Vilniaus architektūros paminklus.

Muziejus rūpinosi ir mieste dirbusių ekskursijų gidų rengimu.

Vilniaus dailės muziejus iki 1949 m. turėjo 63 515 eksponatų: 37 816 (kai kurie šaltiniai nurodo 37 437) taikomosios dailės (į šį skaičių įeina 34 710 monetų ir medalių), 18 027 vaizduojamosios dailės (iki 1950 m.) eksponatus, 1 796 tapybos, 15 966 grafikos, 265 skulptūros kūrinius, 1 108 liaudies meno dirbinius ir 5 992 (kai kurie šaltiniai nurodo 5 955) senojo Vilniaus istoriją menančius eksponatus.

1944–1949 m. buvo suformuoti ir įtvirtinti moksliniai muziejininkystės pagrindai ir pirmasis muziejaus statutas. Nuo tada prasidėjo sistemingi muziejaus fondų kaupimo, tyrinėjimo ir restauravimo darbai.

Vėliau muziejaus veikla visapusiškai išsiplėtė. Švietėjiškas, parodinis darbas ypač pradėtas plėtoti po to, kai šalia muziejaus buvo pastatyti Dailės parodų rūmai.

Tada buvo decentralizuoti ir muziejaus rinkiniai, įsteigti ir atidaryti nauji specializuoti jo padaliniai. Šalia jau veikusios Paveikslų galerijos (atidaryta 1956 m.) kūrėsi nauji muziejaus filialai: Palangos gintaro muziejus (1963 m.), Teatro ir muzikos muziejus (1964 m.), Dailės parodų rūmai (1967 m.), Muziejinių vertybių restauravimo-konservavimo centras (1968 m.), Klaipėdos paveikslų galerija (1970 m.), Juodkrantės miniatiūrų muziejus (1973 m.), Liaudies meno muziejus (1975 m.), Verkių rūmų ekspozicija (1978 m.), Klaipėdos laikrodžių muziejus (įsteigtas 1979 m., atidarytas 1984 m.), Taikomosios dailės muziejus (1987 m.), Renavo dvaro ekspozicija (1990 m.).

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Dailės muziejaus struktūra ir tolesnė jo veikla buvo smarkiai pakoreguota. Vykdant Restitucijos akto nuostatas, muziejaus globoje buvę Katalikų Bažnyčios ir kitų konfesijų kulto pastatai sugrąžinti jų teisėtiems savininkams, o juose įrengtos ekspozicijos uždarytos, saugyklos iškeldintos. Susidarė labai komplikuota ir įtempta padėtis. Teko išmontuoti ir perkelti į patikimas saugyklas Verkių rūmų ekspoziciją.

Muziejaus vadovybė atsisakė dviejų didžiausių savo filialų – Dailės parodų rūmų bei Teatro ir muzikos muziejaus. Šie padaliniai tapo savarankiškomis valstybinėmis įstaigomis.

Muziejaus ekspozicijų ir saugyklų patalpų problema buvo išspręsta: centriniai muziejaus rūmai ir Vilniaus paveikslų galerija įkurta buvusiame Chodkevičių rūmų ansamblyje (Didžioji g. 4), užsienio šalių dailės ekspozicijoms pritaikyti Radvilų rūmai (Vilniaus g. 24), o šiuolaikinei dailei paskirtos Nacionalinės galerijos patalpos (buvęs Revoliucijos muziejus, Ukmergės g. 28, dabar – Konstitucijos pr. 22).

Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose iki 1996 m. sausio 1 d. buvo 192 323 eksponatai. Jie suskirstyti į tris pagrindinius skyrius: Vaizduojamosios dailės, Taikomosios dailės ir Liaudies meno.

Naudota literatūra: Budrys R., „Lietuvos dailės muziejus“, Lietuvos dailės muziejaus metraštis, 1, Vilnius, 1996, p. 13–20. Mažeikienė O., „Iš muziejaus kūrimosi istorijos…“, Lietuvos dailės muziejaus metraštis, 1, Vilnius, 1996, p. 21–37.