IN MEMORIAM Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė

(g. 1925 m. sausio 5 d. Oželių vnk., Šunskų par., Vilkaviškio aps.; m. 2017 m. lapkričio 26 d. Čikagoje, JAV)

Skaudi žinia iš Čikagos: lapkričio 26 dieną amžinybėn išėjo Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė, kūrybingoji išeivijos dailininkė, iškili meno ir kultūros mecenatė, įvairių  projektų įkvėpėja ir rėmėja, daugelio išeivijos ir Lietuvos menininkų, kultūros darbininkų bičiulė, globėja, neprilygstamo dosnumo žmogus. Lietuvos dailės muziejui ji skyrė itin daug savo širdies šviesos: 1980 metais pirmoji Lietuvoje jos dovanotų kūrinių – egzotiškų gėlių – paroda sužydo po Lietuvos dailės muziejaus skliautais. Vėliau dailininkė dovanojo muziejui išeivijoje ją išgarsinusius medžio raižinių ciklus „Metų laikai“ (1968–1969), „Lietuvos kaimo moters darbai“ (1976–1979) ir 1980–1996 m. sukurtus tapybos bei batikos  kūrinių ciklus „Flora“, „Motina gamta“, „Motina žemė“, „Žemė žydi“ , „Tolima žemė“, „Žemynos pasaka“ – per pusę tūkstančio paveikslų, kurių dauguma buvo pristatyta parodose Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose. O visos Lietuvos muziejams ir bibliotekoms, ligoninėms, globos įstaigoms, universitetams ir gimnazijoms, visiems reikšmingesniems išeivijos dailės rinkiniams ir kultūros židiniams, savo draugams ir bičiuliams Lietuvoje bei išeivijoje dailininkė išdovanojo visą gausią savo kūrybą, manoma, –  apie du tūkstančius kūrinių. Lietuvos bibliotekoms ir muziejams ji atsiuntė per šimtą pačios sudarytų daugumos išeivijos dailininkų archyvinių bylų su parodų katalogais, spaudos iškarpomis, kūrinių nuotraukomis – lig tol Lietuvoje tyrinėtojams nežinoma ir neprieinama medžiaga. Lietuvos kultūros ir mokslo įstaigoms išdalino daug metų kauptą asmeninę biblioteką. Jos begalinį dosnumą patyrė šimtai žmonių. Magdalenos ir Jono Stankūnų namai buvo atviri dailininkams, kultūrininkams, iš kitų lietuvių kolonijų atvykusiems menininkams. Atgimimo laikais, o ir vėliau, pavieniui ir grupėmis ten lankėsi kultūros, meno žmonės iš Lietuvos ir nesupažindintas su išeivijos kolegomis, nepaglobotas, neparemtas  turbūt neišėjo nė vienas. Stankūnai finansiškai nuolat rėmė išeivijos meno leidinius; dailininkės, kaip leidimo mecenatės, pavardė yra ir svarbiuose enciklopediniuose Lietuvos leidiniuose – biografijų žinyno dvitomyje „JAV lietuviai“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998), Lietuvos dailės muziejaus kataloge „Išeivijos dailės rinkinys“ (LDM, 2000), „Šiuolaikinė lietuvių dailė JAV: dabarties dialogai“ (M. K. Čiurlionio muziejus, 2009) ir kt. Magdalena rėmė V. Kudirkos muziejaus statybą, Marijampolės vaikų namų įrengimą, jų auklėtiniams įsikurti skyrė stipendijas.  Jos lėšomis suremontuota ir ekspozicijai pritaikyta Paežerių dvaro oficina, kurioje dabar veikia Vilkaviškio krašto muziejaus nuolatinės ekspozicijos, praturtintos mecenatės dovanotomis vertybėmis iš savo garsios giminės ir šeimos palikimo. Dailininkė finansavo menų galerijos įkūrimą Marijampolės kultūros centre – šioje mecenatės vardu pavadintoje galerijoje nuo 2006 m. rengiamos regiono menininkų parodos.

 

Pareiga, darbas Lietuvai ir lietuvių kultūrai buvo dailininkės tikslas ir gyvenimo būdas.  Ji triūsė atkakliai, pasitelkdama draugus, pažįstamus, kraštiečius, išeivių organizacijų, fondų vadovus. Ir nuveikė neįtikėtinai daug. Ne be jos pastangų 1999–2000 m. į Lietuvą sugrąžinti Čiurlionio galerijose Čikagoje sukaupti išeivijos dailės kūriniai; pagal Miko J. Šileikio (1893–1987) testamente išreikštą valią dailininko kūrybinis palikimas 1999 m. buvo perduotas jo gimtinei – Zarasams ir ten veikė jo kūrinių galerija; 2005–2011 m. Vilniuje ir Lemonte buvo rengiamos išeivijos dailininkų Miko J. Šileikio ir Teofilio Petraičio (1896–1978)  premijų konkursinės parodos, išleisti jų katalogai, apdovanoti laureatai.; Lietuvos dailės muziejui perduoti tarptautinio masto menininkų Prano Domšaičio ir Mstislavo Dobužinskio kūrybos rinkiniai, kuriuos pirko, saugojo ir Lietuvai dovanojo JAV Lietuvių fondas. Įsimintini ir paskutiniai Magdalenos darbai. JAV lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas, filantropas Leonas Maskaliūnas, Magdalenos skatinamas, Lietuvos dailės muziejui dovanojo Maskaliūnų šeimos sukauptą orientalinės dailės kolekciją, o Zyplių dvaro Šakių rajone ekspozicija praturtėjo lietuvių krikščionių demokratų išeivijoje vadovo Prano V. Povilaičio (1924–2017) dovanotu baldų, knygų ir kitų vertybių rinkiniu.

 

Ilgas, gražus, prasmingas Magdalenos gyvenimo vieškelis. Jaunystėje iš gimtosios Sūduvos  okupacijų ir karo nublokšta į Vakarus, DP stovyklose patyrė pabėgėlių dalią ir negyjančias netektis, bet nepalūžo. Dirbo, mokėsi, kūrė, mylėjo Lietuvą. Buvo apdovanota JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos dailės  premija (2000), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2001); 1997 m. jai suteiktas Vilkaviškio rajono garbės pilietės vardas, 2008 m. – Marijampolės garbės pilietės vardas. Įvertinta amžininkų: „Niekada nepamiršiu ponios Magdalenos …“ – dainavo  Vytutas Kernagis, likusi daugybės žmonių atminty. Graži, stipri, įdomi, žinanti savo vertę. Ir supratinga, jautri, geraširdė.  Likusi paveiksluose, knygose. Ars longa est.

 

Lietuvos dailės muziejaus bendruomenė