III aukšto ekspozicijos | Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

III aukšto ekspozicijos

III aukštas, XXVII ekspozicijos salė

Vilniaus piešimo mokykla, Ferdinando Ruščico, Liudomiro Slendzinskio kūryba

← XXVI ekspozicijos salė | Į pradžią →

Laikotarpis po 1863 m. sukilimo buvo sunkus Lietuvos kultūrai. Daugelis dailininkų, dalyvavusių sukilime, buvo ištremti ar emigravo į užsienį. Vilniuje kultūrinis gyvenimas apmirė. Bene vienintelis Lietuvos kultūrai pozityvus carinės vyriausybės žingsnis buvo 1866 m. įsteigta Vilniaus piešimo mokykla, kuriai vadovauti iš Peterburgo buvo pakviestas rusų dailininkas Ivanas Trutnevas (1827–1912). Be I. Trutnevo, įvairiu metu šioje mokykloje dėstė Ivanas Rybakovas (1870–po 1940), Stanislavas Jarockis (1871–1944), Nikolajus Sergejevas Korobovas (1881–po 1922).

Vilniaus piešimo mokykloje dailės pradmenis gavo visa plejada XX a. pr. Vilniaus menininkų, tarp jų – Boleslovas Buika (1878–1939) ir Leiba (Levas) Antakolskis (1872–1942).

Išskirtinė figūra XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniaus kultūriniame gyvenime buvo Ferdinandas Ruščicas (1870–1936). 1897 m. baigęs Peterburgo dailės akademiją, dailininkas grįžo į gimtąjį Bogdanovo dvarą (netoli Ašmenos, apie 70 km nuo Vilniaus), tapė Bogdanovo ir Vilniaus apylinkių vaizdus, kuriuose plėtojo savitą romantinio simbolinio peizažo stilių.

XX a. pr. kūrybinį kelią pradėjo Liudomiras Slendzinskis (1889–1980). Jis buvo trečios kartos dailininkas Slendzinskių šeimoje – tapytojai buvo jo tėvas Vincentas ir senelis Aleksandras. Dailės pradmenis gavęs pas tėvą ir Ivaną Trutnevą, Liudomiras Slendzinskis studijas tęsė Peterburgo dailės akademijoje. Anksti susiformavo kaip savito braižo menininkas, turėjęs didelės įtakos XX a. I p. Vilniaus dailei.