Giedrės Masiulytės-Burbienės fotografijų paroda „Nešantys viltį“
2019 m sausio 11–vasario 3 d.
Keramikė Giedrė Masiulytė-Burbienė gyvena ir kuria Klaipėdoje nuo 1976 metų. Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrusi pedagogo darbui, ji iki šiol dėsto skulptūrą Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Pačios dailininkės kūrybos kelias prasidėjo 1966–1972 m. keramikos studijomis Valstybiniame dailės institute (dab. Dailės akademija), o studijų metai sutapo su lietuvių keramikoje prasidėjusiais modernėjimo procesais. Bendrose parodose G. Masiulytė-Burbienė dalyvauja nuo 1977 m., surengė personalinių keramikos parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Suomijoje, Italijoje. Nuo 1999 m. ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dailininkės keramikos kūriniams būdingos subtilios formos, spalvos ir faktūrų dermės, jie mena natūralias, gamtoje egzistuojančias formas. Sukūrė parodinės keramikos darbų, proginių medalių. Pirmieji G. Masiulytės-Burbienės kūrybos dešimtmečiai buvo pažymėti praėjusio amžiaus 8–9 deš. lietuvių keramikai būdingais didelio formato darbais interjerams. Tai dekoratyvinės kompozicijos, kurios nuo 1974 m. iki 2000 m. buvo sukurtos įvairios paskirties visuomeniniams interjerams Elektrėnuose, Kretingoje, Žemaičių Kalvarijoje, Klaipėdoje, Gargžduose. Dailininkei teko nemažai bendradarbiauti, dekoruojant vaistinių interjerus. G. Masiulytės-Burbienės vaistinėms kuriamų keraminių kompozicijų jaukios, aptakios formos, taikliai parinkti pano motyvai kėlė plačias asociacijas su tradicinėje medicinoje nuo seno naudojamais indais, paslaptinga senovės gyduolių ir žolininkų veikla, o matinių glazūrų subtilūs atspalviai priminė žydinčias vaistažolių pievas, ryto miglų ar pajūrio kopų balsvumą.
Fotografavimas G. Masiulytei-Burbienei, kaip ir daugumai, pradžioje buvo savaime suprantamu poreikiu fiksuoti kelionėse aplankytus objektus: „Esu rokiškietė aukštaitė, atitekėjusi į Žemaitiją. Su vyru dailininku nuo pirmųjų dienų fotoaparatais nešini pasukome kaimų keliais. Tos kelionės tęsiasi iki šiol. Šiame krašte mane nustebino koplytėlės – trobelės ant žemės, ant akmens, po medžių lapija. Palaipsniui galbūt suvokiau užkoduotą prasmę, kodėl „Dievaliai“ yra ne aukštuose koplytstulpiuose, atviri saulei ir vėjui, kreipiantys mūsų žvilgsnius aukštyn ir siunčiantys mūsų maldas dar aukščiau… Čia jie gyvena šalia, už durelių su užuolaidom, apjuosti kaspinais, po medžių lapija, ant didelių akmenų ar tiesiog ant žemės, gyvena akis į akį su žmogumi, čia, kur auga vaikai ir anūkai, reikalingi visokeriopos tėvų ir dangaus apsaugos. Ypač įdomios koplytėlės laukuose, kur nėra nei vienos sodybos, nei tako prieiti, nei kelio privažiuoti, bet jos prižiūrėtos ir kiekviena savaip harmonizuoja su aplinka. Pakelėse esančios išlaiko savo erdvę ir ją saugo dabar jau pavieniui ten, kur anksčiau būta daug ir gausiai. Jose juntamas iš kartos į kartą einantis įsigyvenimas, įsibuvimas.“
G. Masiulytė-Burbienė pabrėžia, kad „fotografavimas su aplinka, atspindžiais, kitokiais rakursais išvystė ir Žemaitijos kultūrinių šaknų pažinimą“. Dailininkei atspindžiai yra tarsi siūlas, už kurio užsikabinus, vyniojasi visa istorija, mezgasi artimoji pažintis su tuo, kas pamažu nyksta ir dabar jau pats yra reikalingas stropios globos, apsaugos. Tai lietuvių liaudies paveldas, mažoji sakralinė architektūra ir medinė skulptūra, svarbiausi G. Masiulytės-Burbienės fotografijų objektai ir veikėjai. Kai kada mediniai dievukai tampa autorės sumanyto plano dalimi, bet niekada neišeinama iš įprastos aplinkos, kraštovaizdžio konteksto. Paprastai daug komponuoti ir netenka, nes viskas jau yra čia – peizažas, medžiai, žaluma, atgaivintos medinių skulptūrėlių spalvos. Užtenka įdėmaus žvilgsnio, netikėto rakurso, meninės nuojautos, kad pasakytum paprastus dalykus apie kasdienį gyvenimą ir viltį.
G. Masiulytės-Burbienės fotografijų paroda „Nešantys viltį“ Prano Domšaičio galerijoje tęsia dailės dailininkų pedagogų kūrybos pristatymų ciklą.
Liepų g. 33, LT-92145 Klaipėda
Tel. +370 46 410 412
domsaicio.galerija@lndm.lt
