Iki XIX a. Rotušės, dar vadinta Turgaus arba Rinkos, aikštė buvo pagrindinė miesto turgavietė. Apie ją telkėsi pagrindinė miesto prekyba: krautuvės įrenginėtos pačioje rotušėje, sandėlius ir krautuves pirkliai laikė ir aplinkiniuose pastatuose, Rotušės aikštėje statytos medinės, vėliau ir mūrinės krautuvėlės. Greta kūrėsi Imbarų prekyvietė (dabar – Didžioji g. 29). Vykdavo šventės, buvo sutinkami valdovai. Samdomi darbininkai rinkdavosi aikštėje ieškodami darbo. Čia vykdytos ir bausmės – stovėjo gėdos stulpas, kartuvės. Rotušės aikštė susijusi su ne vienu svarbiu Lietuvos istorijos įvykiu – 1794 m. balandžio 24 d. paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas.
XVIII a. pab. prekybą perkėlus į kitas turgavietes, aikštė darėsi vis labiau reprezentacinė. Joje įrengtas skveras, apsodintas medžiais, aptvertas tvorele. XIX a. II pusėje įrengtas fontanas. XX a. pr. medžiai iškirsti. 1962 m. aikštėje buvo pastatytas paminklas Vincui Mickevičiui-Kapsukui ir 1990 m. nugriautas, nepaisant jį saugojusių omonininkų. Dabar aikštėje vyksta įvairūs Vilniaus miesto renginiai, koncertai, mugės.

JAKUB JASIŃSKI (1761–1794)
Inžinierius, poetas, 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas. 1773–1783 m. mokėsi Varšuvos karininkų mokykloje – Kadetų korpuse. Nuo 1789 m. Vilniaus karo inžinerijos mokyklos viršininkas, dėstė fortifikaciją. 1792 m. pasižymėjo Abiejų Tautų Respublikos kare su Rusijos imperija, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkininku. 1793 m. pradėjo slapta rengti sukilimą. 1794 m. balandžio 22–23 d. vadovavo Rusijos imperijos kariuomenės užimto Vilniaus išvadavimui. Balandžio 24 d. tapo Vilniaus komendantu, Rotušės aikštėje paskelbė Lietuvos sukilimo aktą. Gegužės 3 d. sukilimo vyriausybės – Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos – paskirtas Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Už Vilniaus gynybą gegužės 11 d. jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Sukilimo vyriausybės narių, nepatenkintų J. Jasinskio radikalumu, respublikoniškomis pažiūromis ir siekimu plėsti Lietuvos valstybinį savarankiškumą, pastangomis Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sukilėlių vyriausiasis vadas Tadas Kosciuška 1794 m. birželį pašalino jį iš Lietuvos sukilėlių vyriausiojo vado pareigų. Išvyko į Varšuvą, lapkričio mėnesį, vadovaudamas Varšuvos priemiesčio Pragos šiaurinio sektoriaus gynybai, žuvo.