Didžioji g. 36

Fotografas – Tomas Kapočius
Didžioji g. 36. 2019
Lietuvos dailės muziejus

Pirmą kartą šiame sklype stovintis namas paminėtas XVII a. pab. Jis buvęs mūrinis, dviaukštis, su rūsiu, ūkiniais pastatais bei alaus darykla ir priklausęs Vilniaus pirkliui Kristupui Staškevičiui, XVIII a. atiteko Abramavičiams. 1801–1806 m. prijungus gretimus pastatus, namas išplėstas ir perstatytas į puošnius rūmus, išsiskiriančius Didžiosios gatvės užstatyme saikingu klasicistiniu fasadu. Numanomas rekonstrukcijos architektas – vienas klasicizmo pradininkų Lietuvoje Martynas Knakfusas. XIX a. vid. rūmai atiteko Vilniaus stačiatikių dvasinei konsistorijai. Pritaikant konsistorijos reikmėms, pastatas dar kartą rekonstruotas pagal architekto Tomaszo Tyszeckio projektą. Juose įsikūrė konsistorijos kenceliarija ir archyvas, gyveno stačiatikių dvasininkai. 1914–1915 m. rūmuose buvo apsistojęs stačiatikių arkivyskupas Šv. Tichonas (Vasilijus Belavinas, 1865–1925). Pirmojo pasaulinio karo metu konsistorija evakuota. Rūmuose įrengti miestiečių butai. 1922 m. pastatas grąžintas jėzuitams, dalyje jo įsikūrė vienuoliai ir jėzuitų mokyklos moksleiviai. Dalis rūmų tebebuvo naudojama pasaulietinėms reikmėms, čia kurį laiką veikė kino teatras. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai nacionalizuoti. Juose įsikūrė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumas (vėliau – Juozo Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla, nuo 2004 m. – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija). 2011 m. pastatą grąžinus jėzuitams, konservatorija iškelta.

 

Jan Bułhak (1876–1950)
Namas Didžiojoje gatvėje. 1915
Lietuvos dailės muziejus

ŠV. TICHONAS (VASILIJ BELAVIN, 1865–1925)
Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas, 1989 m. paskelbtas šventuoju. Baigęs Pskovo dvasinę seminariją ir Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, 1891 m. priėmė vienuolio įžadus ir pasirinko bažnytinį Tichono vardą. Vadovavo stačiatikių Bažnyčios vyskupijoms Lenkijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvoje, Rusijoje. 1914–1915 m. buvo Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupu, rezidavo Stačiatikių arkivyskupijos centre, įsikūrusiame prie Šv. Mikalojaus soboro (dabar – Didžioji g. 36). Dirbo apaštalinį darbą, laikė pamaldas Vilniaus cerkvėse. 1916–1917 m. ėjo Maskvos metropolito pareigas. 1917 m. išrinktas Rusijos stačiatikių patriarchu. Protestavo prieš antireliginę bolševikų politiką, 1922–1923 m. buvo kalintas, nuteistas mirties bausme, nuosprendis neįvykdytas. Nušalintas nuo patriarcho pareigų apsigyveno Maskvos Dono vienuolyne. Sustabdė stačiatikių Bažnyčios skilimą, skelbė Bažnyčios apolitiškumą.


Didžioji g. 36