ŠV. KAZIMIERO BAŽNYČIA
Fotografas – Tomas Kapočius
Didžioji g. 34. 2019
Lietuvos dailės muziejus
Šv. Kazimiero bažnyčia, sudaranti ansamblį su greta esančiu jėzuitų vienuolynu, yra pirmoji barokinė bažnyčia Vilniuje. Ji dominuoja Senamiesčio panoramoje savo aukštu kupolu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūnos pavidalo šalmu (jis sukurtas XVIII a., neišliko, 1942 m. atkurtas). Bažnyčia pradėta statyti 1604 m., įrengta 1618 m. Prie jos iškilo vienuolyno pastatai. Po gaisro 1749 m. bažnyčia rekonstruota (architektas Tomas Žebrauskas), įrengtas puošnus vėlyvojo baroko altorius. 1812 m. prancūzų kariuomenė joje įrengė grūdų sandėlį, sunaikino altorius. Nuniokota bažnyčia perduota kunigams misionieriams. 1841 m. atiduota stačiatikiams. 1864–1868 m. pagal architekto Nikolajaus Čiagino projektą rekonstruota į Šv. Mikalojaus soborą: pažeminti bokštai, vietoje frontono pastatytas vidurinis bokštas, jie ir kupolas uždengti svogūno pavidalo šalmais, interjere sunaikintos freskos, pašalintos skulptūros. 1915 m. bažnyčioje vokiečių kariuomenė įrengė liuteronų maldos namus. 1917 m. pastatas grąžintas jėzuitams, 1925 m. restauruojant atstatyti kai kurie iki N. Čiagino rekonstrukcijos buvę elementai. 1949 m. bažnyčia uždaryta, įrengtas sandėlis, sunaikinta vidaus įranga. 1965–1966 m. restauruota, joje įrengtas Ateizmo muziejus. 1988 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems. 1991 m. po didžiuoju altoriumi rasta XVII a. pirmos pusės kripta su išlikusiomis freskomis. Joje palaidoti nusipelnę jėzuitai, saugoma bažnyčioje dirbusio jėzuito kunigo, kankinio šv. Andriejaus Bobolos relikvija. 1997 m. bažnyčios bokštuose įrengta Vladimiro Tarasovo garso instaliacija „Varpeliai šv. Kazimierui“ – pučiant vėjui girdimi muzikos garsai.
Juozapas Kamarauskas (1874–1946)
Šv. Kazimiero bažnyčia. 1892
Popierius, akvarelė
Lietuvos dailės muziejus
Juozapas Kamarauskas (1874–1946)
Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia. 1935
Popierius, akvarelė
Lietuvos dailės muziejus
VILNIAUS JĖZUITŲ VIENUOLYNO PROFESŲ NAMAS
Vienas svarbiausių jėzuitų vienuolyno komplekso pastatų – kolegiumas arba profesų namas, skirtas vyresniesiems vienuoliams gyventi ir kilmingiems pasauliečiams laikinai apsistoti. Greta Šv. Kazimiero bažnyčios jis pastatytas 1615 m., išliko kai kurie senosios architektūros elementai, aukštas masyvus renesansinis atikas. Profesų namuose gyveno daug garsių jėzuitų: kunigas, kankinys šv. Andriejus Bobola, prozininkas, leksikografas Konstantinas Sirvydas, teologas, filosofas, muzikologas Žygimantas Liauksminas, istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas ir kt. Čia taip pat veikė biblioteka, Lietuvos jėzuitų provincijos archyvai, ligoninė. Po ordino panaikinimo 1773 m. name įkurta kunigų emeritų prieglauda ir ligoninė, 1798 m. pastatas paverstas kareivinėmis, dalyje patalpų gyveno dvasininkai, aptarnavę Šv. Kazimiero bažnyčią. 1812 m. pastatą užėmę prancūzų kareiviai jį apnaikino. Po bažnyčios pavertimo soboru namas buvo suremontuotas ir atiteko stačiatikių dvasininkų reikmėms. Antrojo pasaulinio karo metais čia įrengta karo ligoninė, po karo kurį laiką veikė vidurinė mokykla. 1993 m. profesų namai grąžinti jėzuitams. Likusioje vienuolyno dalyje 1995 m. įsikūrė Vilniaus jėzuitų gimnazija.
Nežinomas dailininkas
Šv. Andriejus Bobola. XIX a. pr.
Popierius, vario raižinys
Lietuvos dailės muziejus
ŠV. ANDRIEJUS BOBOLA (1591–1657)
Kunigas, jėzuitas, Katalikų bažnyčios šventasis, kankinys. 1611 m. Vilniuje įstojo į Jėzaus draugiją, studijavo filosofiją ir teologiją Vilniaus universitete, dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos namuose. 12 metų darbavosi Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje (dabar – Didžioji g. 34): buvo pamokslininkas, nuodėmklausys, bažnyčios rektorius. Būtent šioje bažnyčioje 1622 m. įšventintas į kunigus, o 1630 m. davė iškilmingus vienuolio įžadus. Nuo 1636 m. tapęs keliaujančiu misionieriumi siekė sutaikyti stačiatikius su Šventuoju Sostu. Per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos karą su Rusija nukankintas kazokų. 1853 m. paskelbtas palaimintuoju, 1938 m. kanonizuotas.
KONSTANTINAS SIRVYDAS (apie 1579–1631)
Vienas lietuviškos raštijos pradininkų, prozininkas, leksikografas, jėzuitas. Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Studijavo Nesvyžiaus, Dorpato (Tartu), Rygos, Pultusko jėzuitų kolegijose, 1606–1610 m. – Vilniaus universitete. 1612 m. paskirtas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios pamokslininku, kur sakė pamokslus daugiausia lietuvių kalba, ėjo įvairias pareigas jėzuitų ordine. 1619–1624 m. Vilniaus universitete dėstė teologiją, buvo rektoriaus tarėjas. 1629 m. išleido pirmąjį trikalbį lenkų–lietuvių–lotynų kalbų žodyną (Dictionarium trium linguarum) ir pamokslų rinkinį Punktai sakymų (antra dalis išleista 1644 m., jau po K. Sirvydo mirties). Gyveno jėzuitų profesų namuose, pamokslavo Šv. Kazimiero bažnyčioje (dabar – Didžioji g. 34).
VLADIMIRAS TARASOVAS (gim. 1947)
Džiazo muzikantas (būgnininkas, perkusininkas), vizualaus meno kūrėjas, režisierius, pedagogas. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2017). Nuo 1968 m. gyvena ir dirba Vilniuje. 1971–1986 m. buvo džiazo trio GTČ (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas) nariu. 1991 m. subūrė Lietuvos akademinės muzikos ir džiazo muzikantų orkestrą „Lithuanian Art Orchestra“. Kuria muziką orkestrams, kino filmams, teatro spektakliams, šiuolaikiniam šokiui. Išleido per 100 autorinių ir kartu su kitais muzikantais bei orkestrais įrašytų plokštelių. Nuo 1991 m. kuria vaizdo ir garso instaliacijas, performansus, rengia parodas, bendradarbiauja su įvairių šalių ir meno šakų menininkais (daugiausia su rusų dailininku Ilja Kabakovu). Pagrindinė kūrybos sritis – laisvasis džiazas ir improvizacinė muzika. 1997 m. Šv. Kazimiero bažnyčios bokštuose įrengė savo vienintelę Lietuvoje nuolatinę garso instaliaciją „Varpeliai šv. Kazimierui“.