Fotografas – Tomas Kapočius
Didžioji g. 31 – Vilniaus rotušė. 2019
Lietuvos dailės muziejus
1387 m. Jogailos privilegija Vilniui suteiktos Magdeburgo teisės, užtikrinusios miesto savivaldą, tačiau nėra žinoma, kur ir kada pastatyta pirmoji rotušė. Dabartinėje vietoje rotušė stovėjo XVI a. pr., iš šio laiko išliko senieji rūsiai. Pastatas buvo gotikinis, dviaukštis, su bokštu. Greta jo šliejosi krautuvės. XVIII a. vid. Rotušę sudarė keletas pastatų, išdėstytų aplink dengtą kiemą. Pagrindiniai vartai į jį buvo iš vakarų pusės. Rotušėje buvo teismas, kalėjimas, sargybinė, archyvas, iždas, ginklų ir kiti sandėliai, svarstyklės, priešgaisrinė įranga, veikė vietos ir užsienio pirklių krautuvėlės, viršuje esančiose patalpose posėdžiavo magistratas, pirklių taryba. XVII–XVIII a. rotušę ne kartą niokojo gaisrai, vis nukentėdavo bokštas. Po 1748 ir 1749 m. gaisrų rekonstruoti rotušę ėmėsi Johannas Christophas Glaubitzas, jo nebaigtus darbus pratęsė architektas Tommaso Russelis. Atstatytas bokštas po dešimtmečio pasviro. Jį taisyti 1781 m. ėmėsi architektas Laurynas Gucevičius, tačiau betvirtinant pamatus bokštas sugriuvo. Tuomet L. Gucevičius parengė keletą visos rotušės rekonstrukcijos projektų ir iki 1799 m. pastatas buvo perstatytas. 1844 m. Vilniaus magistratas perkeltas į kitas patalpas Dominikonų g., rotušė rekonstruota, pritaikant patalpas miesto teatrui, kuris įsikūrė čia 1845 m. ir veikė iki 1924-ųjų. 1936–1940 m. rotušė restauruota pagal L. Gucevičiaus brėžinius. Joje įsikūrė Vilniaus miesto muziejus. 1941 m. jis pertvarkytas į Vilniaus dailės muziejų, 1965 m. – į LSSR dailės muziejų, 1990 m. – Lietuvos dailės muziejų. Nuo 1995 m. pastate veikė Lietuvos menininkų rūmai, nuo 1999 m. – Vilniaus rotušė.
Laurynas Gucevičius (1753–1798)
Vilniaus rotušės fasadas. 1785–1786
Popierius, akvarelė, tušas
Lietuvos dailės muziejus
Laurynas Gucevičius (1753–1798)
Vilniaus rotušės išilginis pjūvis. 1785–1786
Popierius, akvarelė, tušas
Lietuvos dailės muziejus
Marcelli Januszkiewicz (1806–1859)
Vilniaus rotušė 1763 metais. XIX a. vid.
Popierius, akvarelė
Lietuvos dailės muziejus
Jan Bułhak (1876–1950)
Rotušė ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 1912
Lietuvos dailės muziejus
MUNDIJUS (LUKAS MARKOVIČIUS, XVI a. pr.–apie 1584)
XVI a. Vilniaus miestietis, aktyvus radikalios reformacijos dalyvis, praktikavęs arijonizmą. Siekė municipalinės karjeros. Nuo 1545 m. kelis kartus buvo išrinktas metiniu tarėju. Bylinėjosi dėl palikimo ir degtinės varymo monopolio teisės, kaltindamas miesto tarybą teisingumo nevykdymu. 1551 m. ekonominis ginčas virto politiniu konfliktu. 1553 m. buvo išrinktas metiniu burmistru ir juo titulavosi vėliau, bet miesto taryba dėl konflikto jį ignoravo, o nuo 1556 m. pašalino iki gyvos galvos iš pareigų, vadindama jį tik „Vilniaus miestiečiu“. Į per 30 metų trūkusią bylą buvo įtrauktas Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas Meleskis, Vilniaus vaivados Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis, valdovas Žygimantas Augustas, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, Šv. Romos imperijos imperatorius Ferdinandas I. Grįžti į burmistro pareigas atkakliai siekė iki gyvenimo pabaigos. Už nepaklusnumą karaliui ne kartą kalintas Vilniaus rotušės ir Vilniaus pilies kalėjimuose.
AUGUSTINAS ROTUNDAS MELESKIS (apie 1520–1582)
Valdovo sekretorius, Vilniaus vaitas, pirmasis profesionalus Lietuvos istorikas. Nuo 1539 m. studijavo Vitenbergo, Paduvos universitetuose, gavo bažnytinės ir pasaulietinės teisių daktaro laipsnį. Nuo 1544 m. tarnavo Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto, Henriko Valua, Stepono Batoro kanceliarijoje. 1551 m. paskirtas Vilniaus vaitu, prisirišo prie Lietuvos, rūpinosi Vilniaus augimu. Vyriausiojo miesto administratoriaus būstinė buvo Vilniaus rotušė. Kaip teisininkas prisidėjo prie Liublino unijos akto, tarpvalstybinių sutarčių, LDK didikų testamentų ir kitų svarbių dokumentų rašymo ir redagavimo. Dalyvavo II ir III Lietuvos Statutų rengimo komisijose. Parašė Lietuvos kroniką, arba istoriją (pradėjo apie 1555), kartu su kitais autoriais – publicistinį veikalą Lenko pasikalbėjimas su lietuviu (Rozmowa Polaka z Litwinem, 1564). Už savo darbus ir nuopelnus valstybei 1568 m. gavo nobilitaciją (bajorystę). Intelektualas, humanistas, prolietuviškas politikas, uolus katalikas, padėjęs tvirtinti katalikybę Lietuvoje.