Paroda „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“
2018 m. liepos 13–rugsėjo 30 d.
Žmogaus sukurti daiktai yra geriausia šalies istorijos iliustracija. Su išlyga – daiktai neišgyvena šalies krizių. Kai išnyksta valstybė, tauta lieka ir tęsia savo istoriją, pasitelkdama įvairiausias priemones – literatūrą, muziką, vaizdus, laiškus, galiausiai – legendas ir pasakas. Tačiau ne daiktus. Karai, okupacijos, emigracijos, represijos, tremtys ir deportacijos daiktus greitai sunaikina, o tuštuma užpildoma svetimais artefaktais.
Lietuviškų daiktų istorijos pradžią atsekti lengva – 1919 m. antroji Lietuvos vyriausybė paskelbė pranešimą apie būtinybę kurti lietuviškus daiktus. Pranešimas tapo realybe. Praėjus dvidešimčiai nepriklausomybės metų, skonį išsiugdę pirkėjai jau turėjo dosnią lietuviško dizaino pasiūlą, įvertintą apdovanojimais tarptautinėse parodose. Geriausių taikomojo meno mokyklų absolventai pradėjo formuoti ne tik daiktų projektuotojų, bet ir dizaino dėstytojų korpusą. Tačiau taip ir nesužinojome, kaip būtų atrodžiusi besiformuojanti lietuviško dizaino mokykla – 1940–1944 m. dvi okupacijos ir reokupacija šį pasakojimą nutraukė.
Atidėtas kūrybinis potencialas iš naujo pradėjo augti tuomet, kai valstybei – svetimai valstybei – vėl prireikė daiktų. Po tarpukarinio lietuviško dizaino piko praėjus dvidešimčiai metų, prasidėjo naujas pasakojimas, irgi turintis fiksuotą pradžią. Lietuvos valstybinio dailės instituto Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra 1961 m. buvo įkurta plyname lauke, kur vyravo tik buvusios daiktų gausos likučiai ir stalinistinio ampyro naujadarai. Pirmieji (o ir visi būsimieji taip pat) diplomuoti dizaineriai pateko į sovietinės gamybos ir vartojimo ypatybių spąstus. Sovietų Sąjunga buvo ne tik blogio imperija, ji buvo ir blogai funkcionuojanti imperija, todėl ideologizuota ekonomika kardinaliai oponavo gero dizaino ideologijai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybinės dizaino dirbtuvės ir institucijos su gausiais užsakymais pradingo akimirksniu, o dizaineriai, net ir patys gabiausi, nebuvo pasiruošę kurti, dirbti ir išgyventi globalioje kapitalistinėje rinkoje. Tačiau jaunas ir energingas verslas prie pasikeitusių sąlygų prisitaikė greitai ir jau 1991 m. pradėjo eksportuoti lietuviško dizaino prekes. Pasakojimų apie daiktus tonas šiandien vėl pakito ir iš punktyrinių istorinių refleksijų ar kasdienybės anekdotų virto sėkmės istorijomis, kurios Lietuvos daiktų dizaino raidą paverčia intriguojančiu siužetu.
Parodos „Daiktų istorijos“ kuratoriai pristato modernios Lietuvos daiktų dizainą – nuo 1918 m. Trispalvės iki 2018 m. dizainerių darbų, kuriant virtualią ar papildytą realybę.
Parodą sudaro trys teminiai segmentai, kuriuose Lietuvos daiktų dizaino artefaktai eksponuojami chronologiškai. Segmente „Dizainas ir valstybė“ rodoma, kaip dizainas nuo XX a. trečio dešimtmečio tapo ir iki šiol yra vienas iš Lietuvos kūrybinio bei ekonominio potencialo įrodymų šalies viduje ir už jos ribų. Segmentas „Dizainas iki dizaino“ iliustruoja tarpukario amatininkystės virsmą dizainu ir vėlesnę transformaciją į sovietinių „Dailės“ kombinatų industriją. Didžiausiame skyriuje „Dizaino paradoksai“ eksponuojama kelios dešimtys buičiai sukurtų ir tebekuriamų lietuviško dizaino objektų ir jų istorijų.
Parodos kuratoriai: Karolina Jakaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Lijana Natalevičienė, Gintautė Žemaitytė, Ernestas Parulskis
Autoriai: Rasa Janulevičiūtė, Jurgita Ludavičienė, Auksė Petrulienė, Vytis Ramanauskas, Adomas Rutkauskas, Žilvinas Lidžius
Parodos architektai: Rokas Kilčiauskas, Adelė Dovydavičiūtė
Organizatorius – Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija
Projektą iš dalies finansuoja:
Informaciniai rėmėjai: žurnalas „Centras/Interjeras.lt“, žurnalas „Created in Lithuania“, Lietuvos dizaino forumas
Apie parodą spaudoje:
https://www.lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/ir-mes-sovietmeciu-turejome-daiktu-/269719
Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius
www.ndg.lt
