Arbit Blatas (1908–1999). Leidinio ištraukos

Kviečiame susipažinti su ištraukomis iš Ilonos Mažeikienės parengto leidinio apie garsų litvakų dailininką Neemiją Arbit Blatą.

Iš Kauno kilęs litvakas Neemija Arbitblatas (Arbit Blatas, 1908–1999) savo įvairiapuse kūryba bei intensyvia jos sklaida pelnė bene plačiausią pasaulinį pripažinimą ir ypatingą vietą Lietuvos kultūros istorijoje. Modernizmo klasikas, kosmopolitas, aktyvus tarptautinės meno scenos dalyvis priklausė pokario menininkų kartai, puoselėjusiai humanistines vertybes. Jo kūrybinę individualybę formavo ryšiai su XX a. vidurio Europos kultūros tradicijomis, ryškiausiai to meto meno atsinaujinimo sąjūdžiais. Ypač gausus ir įvairus kūrybinis Arbit Blato palikimas atspindi sudėtingą ir komplikuotą to meto meno raidą, stilistinius virsmus, vertybių kaitą. Ilgo ir permainingo gyvenimo verpetuose dailininkui pavyko likti ištikimam optimistinei savo prigimčiai, sukurti savitą ir įtaigų kūrybos pasaulį, kurio atskiri elementai darniai susidėlioja į vientisą, gyvenimo meile ir pilnatve alsuojantį meninį vaizdinį.

Šiam litvakų menininkui, kaip nė vienam kitam, buvo artimos XX a. prancūzų antropologo ir estetikos teoretiko André Leroi-Gourhano suformuluotos filosofinės refleksijos apie laiko ir erdvės domestikaciją arba „prisijaukinimą“. Jį autorius tapatino su humanizacija, susiejo su žmogumi. Taip abstraktus laikas ir erdvė įgavo žmogiškojo laiko ir erdvės matmenis. Brendęs nepriklausomoje Lietuvoje ir veržliai įsitraukęs į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, būdamas jaunas Arbit Blatas turėjo galimybių iš arti pažinti Vokietijos ir Prancūzijos meno gyvenimą. 1939 m. prasidėjusio karo jis buvo nublokštas į Jungtines Amerikos Valstijas, kur rado naują kūrybai palankią erdvę ir bendraminčių. Visur jautėsi savas tarp savų. Pokario Niujorkas, Paryžius, Serė ir Rusijonas, Venecija, Hamburgas, Varšuva ir kiti pasaulio miestai buvo pilni charizmatiškojo Arbit Blato asmenybės paliktų ženklų, svetingai atsivėrę kūrybiniams dailininko eksperimentams.

Prie Kauno choralinės sinagogos. 1988. Fot. Gregory Talas

Dailininkas nevengė sąlyčio su Vakarų kultūros tendencijomis, dalyvavo svarbių meno judėjimų veikloje, bet nesivaikė vienadienių madų, nesiekė žūtbūtinai spėti su jomis koja kojon, niekuomet nesiveržė į bohemiškojo avangardo priešakines linijas. Visa tai liudijo savimi pasitikinčią ir apsisprendusią individualybę, tvirtai žinančią savo siekius. Natūraliai pasirinkdamas jam artimas meno formas, ilgainiui suformavo labai asmenišką ir intymų kūrybinį pasakojimą. Apie tai kalba nepaprastai gausus Arbit Blato meninis palikimas: aliejumi, guašu, pastele tapytos drobės, litografijų ciklai, skulptūrinė plastika, piešiniai, plakatų projektai, operų scenovaizdžiai, parengti kino scenarijai ir kt. Menininkas kūrė lengvai ir sparčiai, buvo darbšti, ryžtinga asmenybė. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis tiek kūryboje, tiek gyvenime jam visuomet padėjo bičiuliškumas ir pozityvi laikysena.

Pagrindinis šios knygos tikslas – atskleisti dar nežinomus Arbit Blato biografijos ir kūrybos faktus, supažindinti su gausia nauja regimąja medžiaga, apžvelgti Lietuvoje menkiau nušviestas Vakarų meno kritikos pozicijas ir kontekstą, aptarti ir visuomeninę dailininko veiklą, siekiant įtraukti Arbit Blato kūrybos visumą į aktyvesnį šiuolaikinės Lietuvos dailėtyros diskursą.

Iš Arbit Blato atsiminimų:

Su Regina Resnik. Pora Paryžiuje. Apie 1974

„[…] Jaučiau, kad mano nuotykiai prasideda. Monparnaso bulvare stovėję didžiuliai autobusai, reklamavę „American Express“, paliko man panašiai stiprų įspūdį, kaip „La Rotonde“ klegesys. Amerikiečiai turistai, bent taip maniau, lipte lipo prie kavinės langų, stengdamiesi pažvelgti į vidų. Būtent šią akimirką pasirodė pusamžis vyras juoda skrybėle ir Mefistofelio barzdele, besiskinantis kelią prie kasos ir kažką šnabždantis ten dirbusiam barmenui. „Gal žinote, kas jis?“. „Van Dongenas, nemokša“, – priekaištingai mestelėjo man sėdintis prie gretimo stalelio. Būdamas drovus, ketinau atsisukęs mandagiai atsiprašyti. Faktas, kad tuomet neatskyriau garsaus fovisto – bei dar didesnio pleibojaus – skatino troškulį pažinti visus talentingus ir garsius. Buvau girdėjęs Picasso’ą, Mattise’ą, Chagallą, bet ne Bracką, Marquet, Duffy, Vuillard’ą, Leger, Derain’ą, Bonnard’ą ir kitus didžiuosius, kurie, kaip minėtas bohemai priklausęs Van Dongenas, padėjo Paryžiui tapti dar svarbesniu meno centru, nei pats tuomet galėjo įsivaizduoti. Jei kas nors tuomet būtų mane informavęs apie jų egzistavimą, būčiau nustebęs, kad jų kūryba galėjo taip praturtinti mano vaizduotę. Išgirdęs, kad greitu lauku sutiksiu šiuos meistrus, sveikinsiu juos jų dirbtuvėse, būčiau pernelyg šokiruotas, kad tuo patikėčiau. […]“

„[…] norėjau gyventi tik Monparnase. Pakeičiau savo rezidenciją, kad galėčiau pradėti naują gyvenimo etapą. Mano kambarys buvo pačiame viršuje, ketvirtame aukšte, mansardoje, tarsi iš Hugo Vargdienių. Ant grindų tįsojo purvinas kilimas, stovėjo geležinė lova. Be šių baldų, kambaryje dar buvo krėslas. Į garstyčių spalvos tapetus stengiausi nežiūrėti. Buvo dar keli kabliukai ir bidė, sumeistrautas iš vaikiškos vonelės. Per kartoninę pertvarą, skyrusią mano guolį nuo gretimo kambario, nuolat girdėjau vaitojimus „brangusis“, „taip, taip, mielasis“. Pas ten gyvenusį vietnamietį kaimyną, restorano tarnautoją, regis, pabuvojo visos Raspail bulvaro padavėjos.

Atsivėrė langas mano naujame, kvapą gniaužiančiame pasaulyje. Atidariau jį ir pažvelgiau apačion, į Gaité gatvę su daugybe apšviestų parduotuvėlių. Gatvė buvo pilna gėlių ir gyvybės, gausi teatrų, sinematekų, didelių ir mažų kavinių, bistro ir baigėsi nedideliu trikampiu skveru, už kurio matėsi mažas viešbutukas mirksinčia iškaba. Jo durų nišos šešėlyje ryškėjo pasidažiusių moterų siluetai. Tolumoje, virš namų stogų, buvo galima pamatyti Eifelio bokštą ir didžiulę „Citroën“ reklamą. Paryžiaus stogai! Guldavausi ir nekantriai laukdavau ryto, kai galėsiu pradėti tapyti. Be pertraukų, skirtų bendrauti, meilės ryšiams, triukšmingoms demonstracijoms ar desperatiškoms pastangoms nemirti iš alkio, tapiau, kiek leido jėgos. Violetiniai vakaro atspalviai ir perregimi Paryžiaus medžiai, ta sidabrinė šviesa, dar vadinama Il de France – Prancūzijos salos vardu, vis labiau ir labiau gundė. Tuo pat metu mane žavėjo šio svaiginančio miesto reginiai ir garsai: galerijos, kavinės, kalbėjimo būdas, manieringumas, skrydžiai ir nuopuoliai, kivirčai ir bičiulystė. Visi šioje gyvenimo scenerijoje sutikti individai atrodė nepaprasto teatro personažai. Monparnasas buvo Paryžiaus meninio gyvenimo dalis, o aš tiesiog mėgavausi jį stebėdamas. Didelė talentingų tapytojų grupė dirbo pasklidusi miesto gatvėse. Pasiekęs šio nepakartojamo laiko atkarpos pabaigą, pats tapau Paryžiaus mokyklos dalimi, jauniausiu jos nariu. […]“

_________________________

Ilona Mažeikienė